Italija · 25-osios 2004 m. ES plėtros metinės

2004 m. gegužės 1 d., įstojus dešimčiai valstybių, Europos Sąjunga išsiplėtė ir įtraukė šalis iš Vidurio, Rytų ir Pietų Europos. Į Sąjungą įstojo Kipras, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija. Tai buvo didžiausia plėtros banga Europos Sąjungos istorijoje.

Įstojimas buvo susijęs su politiniais pokyčiais pasibaigus Šaltajam karui. Valstybės, anksčiau priklausiusios skirtingoms politinėms ir ekonominėms sistemoms, palaipsniui buvo įtrauktos į bendrą Europos tvarką. Narystės sąlygos, be kita ko, buvo demokratinės ir teisinės valstybės institucijos, mažumų apsauga, veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas vykdyti narystės įsipareigojimus. Šie reikalavimai vadinami Kopenhagos kriterijais.

Stojimo sutartys buvo pasirašytos 2003 m. balandžio 16 d. Atitinkamoms sutartims įsigaliojus 2004 m. gegužės 1 d., naujosios valstybės narės tapo bendrosios rinkos ir bendrų politinių institucijų dalimi. Plėtra pakeitė Sąjungos sudėtį ir kartu iškėlė uždavinį pritaikyti sprendimų priėmimo procedūras bei politinį bendradarbiavimą prie didesnio narių skaičiaus.

Italijai, priklausančiai šešioms Europos ekonominės bendrijos steigėjoms, šis įvykis primena Europos vienijimosi raidą – nuo riboto Vakarų Europos bendradarbiavimo iki Sąjungos, kurios narės yra iš beveik visų žemyno dalių. Taip laida primena žingsnį, kuris dar labiau įveikė politinį Europos padalijimą po Antrojo pasaulinio karo ir suteikė dalyvaujančių valstybių bendradarbiavimui platesnį pagrindą.