Vatikanas · 1950 metų nuo Petro ir Pauliaus kankinystės

Petras ir Paulius priklauso pirmajai krikščionybės kartai ir bažnytinėje tradicijoje glaudžiai siejami su Roma. Petras, iš pradžių Galilėjos žvejys, buvo vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Evangelijose jis vaizduojamas kaip mokinių būrio atstovas. Jo išpažinimas, kad Jėzus yra Kristus, vėliau tapo vienu iš mokymo apie ypatingą Petro misiją pagrindų. Romos katalikų bažnyčia popiežių laiko jo įpėdiniu Romos vyskupo pareigose.

Paulius, iš pradžių žinomas Sauliaus vardu, buvo kilęs iš Tarsos, žydų kilmės ir Romos pilietis. Persekiojęs ankstyvąją krikščionių bendruomenę, po atsivertimo patirties jis pats tapo misionieriumi. Per kelias keliones jis steigė ir globojo bendruomenes, daugiausia rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje. Jo laiškuose, išlikusiuose Naujajame Testamente, nagrinėjami tikėjimo klausimai ir ankstyvųjų bendruomenių problemos. Dėl veiklos tarp nežydų tautų jis vadinamas „tautų apaštalu“.

Naujajame Testamente apie abiejų apaštalų mirtį tiesiogiai nepasakojama. Tačiau pagal ankstyvąją krikščionių tradiciją jie mirė Romoje imperatoriaus Nerono valdymo laikais. Teigiama, kad Petras buvo nukryžiuotas, o Paulius, kaip Romos pilietis, nukirsdintas. Tikslių metų ir aplinkybių istoriškai patikimai nustatyti neįmanoma; jų mirtis dažnai siejama su Nerono vykdytu krikščionių persekiojimu po Romos gaisro 64 metais. 2017 m. jubiliejaus skaičiavimas grindžiamas tradicine data – 67 metais.

Abu jie liturgiškai minimi kartu birželio 29 d. Virš vietų, laikomų jų kapais, iškilo Šv. Petro bazilika Vatikane ir Šv. Pauliaus bazilika už sienų. Todėl Vatikano Miesto Valstybei ši sukaktis buvo tinkama proga, nes Petras siejamas su popiežiaus pareigomis, o abu apaštalai – su Romos bažnyčios ištakomis.