Liuksemburgas · 50 metų nuo didžiosios kunigaikštienės Šarlotės tilto pastatymo

Großherzogin-Charlotte-Brücke buvo pastatytas plėtojant Kirchbergo plynaukštę. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio Liuksemburgas įsitvirtino kaip viena iš Europos bendrijų darbo vietų. Tuo metu dar menkai užstatytoje plynaukštėje buvo planuojami Europos institucijų administraciniai pastatai. Jai plėtoti 1961 m. buvo įsteigtas valstybinis plėtros fondas. Naujasis tiltas turėjo kirsti giliai įsirėžusį Alzette slėnį ir sukurti tiesioginį privažiavimą; anksčiau iš vakarinės sostinės dalies į Kirchbergą buvo galima patekti tik aplinkiniais keliais.

Vokiečių architekto Egon Jux suprojektuotas statinys buvo pastatytas 1962–1966 m. Dėl išskirtinio raudono dažymo jis imtas vadinti „Rote Brücke“. Konstrukciją sudaro virš Pfaffenthalio rajono besidriekianti plieninė dėžinė sija. Didelis, didžiąja dalimi be atramų esantis tilto tarpatramis taip pat nulėmė tolesnę Kirchbergo urbanistinę raidą. Be Europos institucijų, vėliau čia buvo įkurti gyvenamieji rajonai, kultūros objektai, aukštųjų mokyklų pastatai ir finansų kvartalas. Rekonstrukcijos metu tiltas taip pat buvo pritaikytas Liuksemburgo tramvajaus bėgiams, įrengti platesni pėsčiųjų ir dviračių takai.

Tilto pavadinimas suteiktas didžiosios kunigaikštienės Charlotte, valdžiusios Liuksemburgą 1919–1964 m., garbei. 1940 m. įsiveržus Vokietijai, ji kartu su šeima ir vyriausybe pasitraukė į tremtį. Iš ten ji, be kita ko, per radijo kreipimusis kalbėjo į Liuksemburgo gyventojus. 1945 m. grįžusi ji tapo atkurtos valstybės nepriklausomybės simboliu. 1964 m. ji atsisakė sosto savo sūnaus Jean naudai.

Šis jubiliejus buvo tinkama proga išleisti monetą, nes tiltas yra ne tik transporto statinys. Jo atsiradimas simbolizuoja sostinės plėtrą į Kirchbergo plynaukštę ir Liuksemburgo, kaip Europos institucijų buveinės, vaidmenį. Todėl motyvas sieja nacionalinę istoriją, miesto raidą ir Europos integraciją.