Italija · 2200-osios Tito Maccio Plauto mirties metinės

Plautas buvo Romos Respublikos laikotarpio pradžios romėnų komedijų kūrėjas. Manoma, kad apie 250 m. pr. Kr. jis gimė Sarsina dabartinės Italijos šiaurės rytuose. Apie jo gyvenimą patikimai žinoma nedaug; vėlesni pasakojimai apie jo profesijas ir finansinius sunkumus nelaikomi patikimais. Tradiciškai nurodoma, kad jis mirė 184 m. pr. Kr.

Jo pjesės priklauso vadinamajai *fabula palliata* – romėniškam graikų komedijų perdirbimui. Plautas daugiausia rėmėsi graikų Naująja komedija, tačiau jos siužetų ne tik perkėlė į lotynų kalbą. Jis pritaikė juos Romos publikai, vartojo žodžių žaismą, šiurkščius sąmojus, ritmiškai įvairius dialogus ir muzikines scenas. Veiksmas dažniausiai vyksta į Graikiją panašiame pasaulyje, tačiau nagrinėjami konfliktai buvo pažįstami ir romėnams: meilės intrigos, pinigų trūkumas, šeimos autoritetas, apgaulės ir supainiojimai.

Būdingas pastovus veikėjų repertuaras. Jam priklauso jauni įsimylėjėliai, griežti tėvai, sąvadautojai, šykštuoliai, pagyrūniški kareiviai ir ypač išradingi vergai. Pastarieji dažnai stumia veiksmą į priekį, pergudraudami savo šeimininkus arba padėdami jaunai porai. Tokie vaidmenys nebuvo individualūs portretai, o atpažįstami scenos tipažai. Kaukės padėdavo publikai greitai juos atskirti.

Plauto vardu išliko 21 beveik visa komedija. Tarp žinomiausių yra *Amphitruo*, *Aulularia*, *Menaechmi* ir *Miles gloriosus*. Jo supainiojimų komedijos ir veikėjų tipažai darė įtaką Europos teatro istorijai. Pavyzdžiui, *Menaechmi* paveikė Shakespeare „Klaidų komediją“; kitų pjesių siužetai ir veikėjai iki pat naujųjų laikų buvo daug kartų naujai interpretuojami.

Plauto laikais spektakliai daugiausia buvo rodomi per viešąsias šventes. Nuolatiniai mūriniai teatrai Romoje atsirado tik gerokai vėliau. Taigi šis atminimo leidimas siejasi ne tik su tradiciškai nurodomais mirties metais, bet ir su ankstyvuoju lotynų literatūros bei teatro istorijos laikotarpiu.