Deutsch
English
Français
Español
Italiano
Nederlands
Português
Slovenčina
Hrvatski
Slovenščina
Lietuvių
Eesti
Български
CC 356 2019
Numizmatinis vokas
UNC/BU
Numizmatinis vokas
Vatikanas · 25-osios Siksto koplyčios restauravimo metinės
Tiražas4 000
Išleidimo kaina46,00 €
Išleidimo data2019-10-01
PakuotėNumizmatinis vokas
Briaunos užrašas2 ★ × 6, pakaitomis tiesiai ir apverstai
Išleidimo proga
Moneta primena Siksto koplyčios restauravimo užbaigimą prieš 25 metus (1994–2019). Motyve pavaizduotas „Paskutinis teismas“ Siksto koplyčioje, apsuptas užrašų „CITTÀ DEL VATICANO“ ir „CAPPELLA SISTINA — FINE DEI RESTAURI“ bei metų „1994-2019“.
Motyvas
Vaizduojamas Paskutinis teismas Siksto koplyčioje. Kairėje puslankiu pavaizduotas monetą išleidusios valstybės užrašas „CITTÀ DEL VATICANO“. Dešinėje puslankiu pavaizduoti užrašai „CAPPELLA SISTINA — FINE DEI RESTAURI“ ir metai „1994-2019“. Dešinėje taip pat yra monetų kalyklos ženklas „R“, o apačioje – dailininko vardas „D. LONGO“.
Išoriniame monetos žiede pavaizduota dvylika Europos vėliavos žvaigždžių.
Išoriniame monetos žiede pavaizduota dvylika Europos vėliavos žvaigždžių.
Pagrindinė informacija tema
Siksto koplyčia priklauso Vatikano Apaštališkiesiems rūmams. Ji buvo pastatyta valdant popiežiui Sixtus IV XV amžiaus pabaigoje ir pavadinta jo vardu. Iki šiol joje vyksta popiežiaus pamaldos, taip pat konklava, per kurią kardinolai renka naują popiežių. Todėl jos puošyboje religiniai Renesanso vaizdiniai susipina su pagrindinėmis popiežystės funkcijomis.
Šonines sienas menininkai, tarp jų Sandro Botticelli, Pietro Perugino ir Domenico Ghirlandaio, ištapė Mozės ir Kristaus gyvenimo scenomis. Michelangelo popiežiaus Julius II užsakymu 1508–1512 metais sukūrė lubų freskas. Centre vaizduojamos scenos iš Pradžios knygos, tarp jų – Adomo sukūrimas. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, Michelangelo sugrįžo ištapyti altoriaus sienos kūriniu „Paskutinis teismas“. Kūrinys sukurtas valdant popiežiams Clemens VII ir Paul III; jame Kristus pavaizduotas kaip pasaulio teisėjas, apsuptas šventųjų, prisikeliančių, išganytų ir pasmerktų žmonių.
Per šimtmečius ant freskų buvo susikaupę dulkių, suodžių ir kitų nuosėdų. Be to, buvo atlikta ankstesnių pakeitimų ir pertaisymų. Išsamus restauravimas prasidėjo 1980 metais nuo mažesnių sienų dalių, o vėliau buvo išplėstas į lubas ir altoriaus sieną. Restauratoriai pašalino nešvarumų sluoksnius ir ankstesnius padengimus, sutvirtino pažeidžiamas vietas ir ištyrė Michelangelo tapybos techniką.
Rezultatas atskleidė daug šviesesnį ir intensyvesnių spalvų vaizdą, nei buvo matyti anksčiau. Šios priemonės taip pat sukėlė specialistų diskusijas: kritikai baiminosi, kad valant galėjo būti prarastos Michelangelo nutapytos detalės, o kiti pabrėžė gautas žinias apie jo freskų techniką. Vėlesni užtapymus, tarp jų kai kuriuos nuogų figūrų kūnus iš dalies dengiančius audeklus, išsaugoti kaip recepcijos istorijos liudijimai.
Restauravimo sukaktis suteikė Vatikanui progą priminti ir Michelangelo kūrybą, ir užduotį išsaugoti intensyviai naudojamą religinę bei kultūrinę vietą.
Šonines sienas menininkai, tarp jų Sandro Botticelli, Pietro Perugino ir Domenico Ghirlandaio, ištapė Mozės ir Kristaus gyvenimo scenomis. Michelangelo popiežiaus Julius II užsakymu 1508–1512 metais sukūrė lubų freskas. Centre vaizduojamos scenos iš Pradžios knygos, tarp jų – Adomo sukūrimas. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, Michelangelo sugrįžo ištapyti altoriaus sienos kūriniu „Paskutinis teismas“. Kūrinys sukurtas valdant popiežiams Clemens VII ir Paul III; jame Kristus pavaizduotas kaip pasaulio teisėjas, apsuptas šventųjų, prisikeliančių, išganytų ir pasmerktų žmonių.
Per šimtmečius ant freskų buvo susikaupę dulkių, suodžių ir kitų nuosėdų. Be to, buvo atlikta ankstesnių pakeitimų ir pertaisymų. Išsamus restauravimas prasidėjo 1980 metais nuo mažesnių sienų dalių, o vėliau buvo išplėstas į lubas ir altoriaus sieną. Restauratoriai pašalino nešvarumų sluoksnius ir ankstesnius padengimus, sutvirtino pažeidžiamas vietas ir ištyrė Michelangelo tapybos techniką.
Rezultatas atskleidė daug šviesesnį ir intensyvesnių spalvų vaizdą, nei buvo matyti anksčiau. Šios priemonės taip pat sukėlė specialistų diskusijas: kritikai baiminosi, kad valant galėjo būti prarastos Michelangelo nutapytos detalės, o kiti pabrėžė gautas žinias apie jo freskų techniką. Vėlesni užtapymus, tarp jų kai kuriuos nuogų figūrų kūnus iš dalies dengiančius audeklus, išsaugoti kaip recepcijos istorijos liudijimai.
Restauravimo sukaktis suteikė Vatikanui progą priminti ir Michelangelo kūrybą, ir užduotį išsaugoti intensyviai naudojamą religinę bei kultūrinę vietą.