Italija · 1 metai Europos Konstitucijai

Vadinamoji Europos Konstitucija teisiniu požiūriu buvo „Vertrag über eine Verfassung für Europa“. Ja siekta pertvarkyti galiojančias Europos sutartis ir supaprastinti po kelių plėtros etapų iki 25 valstybių narių išaugusios Europos Sąjungos veikimą. Tarp numatytų naujovių buvo vieningas ES juridinio asmens statusas, aiškiau apibrėžtos kompetencijos, pakeistos balsavimo taisyklės ir naujos institucinės pareigybės. Be to, Pagrindinių teisių chartija turėjo tapti privaloma Europos sutarčių teisės dalimi.

Tekstą parengė Europos Konventas, kuriam pirmininkavo buvęs Prancūzijos prezidentas Valéry Giscard d’Estaing. Jame valstybių narių vyriausybių ir parlamentų, Europos Parlamento bei Europos Komisijos atstovai svarstė būsimą Sąjungos santvarką. Sutartis buvo pasirašyta 2004 m. spalio 29 d. Romoje, Horacijų ir Kuriacijų salėje ant Kapitolijaus. Ten jau 1957 m. buvo pasirašytos Römischen Verträge, kuriomis įkurtos Europos ekonominė bendrija ir Euratom. Todėl Italija ir Roma su šiuo projektu buvo tiesiogiai susijusios istoriškai.

Kad Konstitucinė sutartis įsigaliotų, ją turėjo ratifikuoti visos valstybės narės pagal savo atitinkamas procedūras. Keliose šalyse parlamentai arba gyventojai jai pritarė. Tačiau 2005 m. referendumai Prancūzijoje ir Nyderlanduose sutartį atmetė. Todėl ji niekada neįsigaliojo. Daugelis jos institucinių nuostatų vėliau pakeistu pavidalu buvo perkeltos į Vertrag von Lissabon, kuris galioja nuo 2009 m.

Europos siejimas su buliumi kilęs iš graikų mitologijos. Dzeusas priartėjo prie finikiečių karalaitės Europos pasivertęs buliumi ir nusigabeno ją į Kretą. Šis pasakojimas tapo plačiai paplitusia vaizdine žemyno personifikacija. Italijai monetos išleidimas suteikė galimybę Romoje pasirašytą sutartį pavaizduoti kaip Europos vienijimosi žingsnį, nors jos žlugimas ratifikavimo procese išleidžiant monetą jau buvo numanomas.