2 eurai neapyv./BU

Maria Callas gimė 1923 m. Niujorke, graikų imigrantų šeimoje. Jos pavardė iš pradžių buvo Kalogeropoulos. Tėvams išsiskyrus, paauglystėje ji kartu su motina ir seserimi persikėlė į Atėnus. Ten studijavo dainavimą, be kita ko, pas ispanų koloratūrinį sopraną Elvira de Hidalgo. Vokietijai okupavus Graikiją, ji pirmąją scenos patirtį įgijo Atėnų operoje.

Tarptautinė jos karjera prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo Italijoje. 1947 m. ji pasirodė Veronos arenoje Amilcare Ponchielli operoje „La Gioconda“. Vėlesniais metais ji reguliariai dainavo Milano operos teatre La Scala ir kituose Europos bei Amerikos operos teatruose. Tarp žinomiausių jos vaidmenų buvo Norma Vincenzo Bellini to paties pavadinimo operoje, Lucia Gaetano Donizetti operoje „Lucia di Lammermoor“, Violetta Giuseppe Verdi operoje „La traviata“ ir pagrindinis vaidmuo Giacomo Puccini operoje „Tosca“.

Callas dainavimo virtuoziškumą derino su stipriai į tekstą ir sceninį personažą orientuota vaidyba. Jos repertuaras prisidėjo prie to, kad XIX a. pradžios italų bel canto operos vėl būtų dažniau statomos. Ji atliko partijas, reikalaujančias didelio balso paslankumo, plataus diapazono ir dramatiškos raiškos galimybių. Jos įrašai taip pat formavo vėlesnį daugelio šių kūrinių suvokimą.

Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos balso sunkumai ir atšaukti pasirodymai vis dažniau buvo aptariami viešai. Paskutinį kartą operos scenoje ji pasirodė 1965 m. Londone, atlikdama Tosca vaidmenį. Vėliau ji vedė meistriškumo kursus ir kartu su tenoru Giuseppe Di Stefano surengė koncertinį turą. Ji mirė 1977 m. Paryžiuje.

Graikijos leidimas siejamas tiek su jos kilme ir išsilavinimu Atėnuose, tiek su tarptautine padėtimi operos istorijoje. Apvalus gimimo jubiliejus suteikė aiškią progą pagerbti ją kaip graikų kultūros paveldo dalį.