Estija · Estijos literatų draugijos įkūrimo 150-osios metinės

Eesti Kirjameeste Selts buvo įkurta 1872 m. Tartu mieste, kuris tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Jos įkūrimas sutapo su estų tautinio atgimimo laikotarpiu. Nors estų kalbą vartojo dauguma gyventojų, o raštingumas buvo plačiai paplitęs, administracijoje, aukštajame moksle ir viešajame kultūriniame gyvenime ilgą laiką vyravo vokiečių ir rusų kalbos. Todėl estų mokslininkai, dvasininkai, mokytojai ir rašytojai stengėsi plėtoti savo kalbą kaip literatūros ir švietimo kalbą.

Draugija skatino leidybą estų kalba, rėmė autorius ir nagrinėjo rašybos bei kalbos vartosenos klausimus. Be to, jos nariai rinko liaudies dainas, pasakojimus, kalbinį paveldą ir kitą etnografinę medžiagą. Tokie rinkiniai turėjo išsaugoti žodžiu perduodamas žinias ir kartu sukurti pagrindą literatūrai, kalbos tyrimams bei istorinei savimonei. Susirinkimai ir leidiniai siejo visoje šalyje išsibarsčiusius estų intelektualus.

Prie svarbiausių asmenybių priklausė teologas, kalbininkas ir folkloristas Jakob Hurt, pirmasis draugijos pirmininkas. Jam priskiriamas ant monetos pavaizduotas šūkis. Hurt laikėsi nuomonės, kad nedidelė tauta gali išlikti per švietimą, kultūrinę veiklą ir dvasinį savarankiškumą. Vėliau dėl skirtingų politinių ir kultūrinių pažiūrų, be kita ko, tarp Hurt ir publicisto Carl Robert Jakobson, kilo vidinių konfliktų. Draugijos veikla baigėsi 1893 m., vis labiau griežtėjančios imperinės politikos sąlygomis.

Monetoje nevaizduojamas joks istorinis asmuo. Knyga ir plunksna veikiau apskritai reiškia rašymą, leidybą ir kalbos puoselėjimą. Sukaktis tapo proga prisiminti ankstyvą organizuotos estų kultūrinės veiklos instituciją. Jos veikla taip pat simbolizuoja glaudų ryšį tarp kalbos, literatūros ir estų tautinės savimonės formavimosi XIX amžiuje.