2 eurai neapyv./BU

Portugalijos vykdytas Madeiros tyrinėjimas buvo susijęs su ankstyvąja plėtra palei Atlanto vandenyną. Infanto Heinricho, vėliau praminto „Jūrininku“, remiami portugalų laivai ieškojo naujų maršrutų, inkaravimo vietų ir prekybos galimybių. Be Tristão Vaz ir Bartolomeu Perestrelo, kelionėse bei vėlesniame salyno įsisavinime dalyvavo ir João Gonçalves Zarco. Senesni Europos žemėlapiai leidžia manyti, kad salos galėjo būti žinomos ir anksčiau. Tačiau portugalų kelionės pradėjo jų nuolatinį apgyvendinimą ir politinę integraciją.

Portugalams pradėjus kurtis, Madeira ir Porto Santo buvo negyvenamos. Karūna jų plėtrą patikėjo vadinamiesiems kapitonams, atsakingiems už žemės paskirstymą, administravimą ir kolonizaciją. Zarco gavo pietvakarinę, Tristão Vaz – šiaurės rytinę pagrindinės salos dalį, o Perestrelo buvo susietas su Porto Santo. Gyventojai daugiausia atvyko iš žemyninės Portugalijos. Žemės ūkiui reikėjo kirsti miškus ir įrengti drėkinimo sistemas. Taip susiformavo Madeirai būdingos levados, kuriomis vanduo iš gausių kritulių vietovių tiekiamas į laukus ir gyvenvietes.

15-ajame ir 16-ajame amžiuje Madeira tapo cukranendrių auginimo centru. Gamyba ir prekyba buvo įtrauktos į Atlanto ekonominius tinklus; tam taip pat buvo naudojamas pavergtų žmonių darbas. Vėliau svarbesnė tapo vynuogininkystė. Madeiros vynas buvo platinamas tarptautiniais jūrų prekybos maršrutais. Salyno padėtis taip pat pavertė jį laivybos Atlanto vandenyne aprūpinimo ir tarpine stotimi.

Šiandien salynas sudaro autonominį Portugalijos regioną, turintį atskirą regioninę vyriausybę ir parlamentą. Todėl jo portugalų apgyvendinimo atminimas sieja jūreivystės istoriją, regioninę tapatybę ir užjūrio Portugalijos valdymo bei prekybos erdvės susiformavimą. Apvali sukaktis buvo tiesioginė proga šį istorinį ryšį įamžinti apyvartinėje monetoje.