Numizmatinis vokas

Pirmoji visos Estijos dainų šventė įvyko 1869 m. Tartu. Ji buvo surengta pagal XIX amžiuje paplitusių dainų švenčių pavyzdį, o ją kartu organizavo Johann Voldemar Jannsen. Iš pradžių daugiausia pasirodydavo vyrų chorai ir pučiamųjų orkestrai. Bendras dainavimas estų kalba sutapo su tautinio atgimimo laikotarpiu, kai tarp estakalbių gyventojų stiprėjo kultūrinės ir politinės bendrystės jausmas. Tuo metu Estija priklausė Rusijos imperijai, o administraciniam ir visuomeniniam gyvenimui ilgą laiką didelę įtaką darė vokiečių kilmės Baltijos aukštuomenė.

Jannsen taip pat parašė „Mu isamaa, mu õnn ja rõõm“ („Mano tėvynė, mano laimė ir džiaugsmas“) tekstą. Daina, sukurta pagal vokiečių ir suomių kompozitoriaus Fredrik Pacius melodiją, buvo atlikta per pirmąją šventę, o vėliau tapo Estijos valstybės himnu. Ta pati melodija naudojama ir Suomijos himnui, tačiau su kitu tekstu.

Iš dainų šventės išsivystė reguliariai rengiama masinė šventė, kuri vėliau buvo papildyta šokių šventėmis. Nuo XX amžiaus pagrindinė renginių vieta yra Tallinn. Ten buvo įrengta estrada po atviru dangumi su didele dainų tribūna, kurioje gali kartu pasirodyti labai gausūs chorai. Šventės buvo tęsiamos ir sovietų valdžios laikotarpiu. Repertuarui ir renginių eigai buvo taikomi valstybės reikalavimai, tačiau estų kalba, chorinė muzika ir bendruomeninės tradicijos išliko viešajame gyvenime.

Šia funkcija rėmėsi devintojo dešimtmečio pabaigos „Dainuojanti revoliucija“. Susibūrimuose ir muzikos renginiuose dešimtys tūkstančių žmonių dainavo patriotines dainas ir reikalavo politinio apsisprendimo teisės. Šis taikus masinis judėjimas lydėjo Estijos nepriklausomybės atkūrimą 1991 m.

Baltijos dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje UNESCO pripažino nematerialiuoju kultūros paveldu. Todėl jubiliejus suteikė progą apyvartinėje monetoje įamžinti ne tik renginių ciklą, bet ir jo ryšį su kalba, tautine tapatybe bei politiniu apsisprendimu.