2 eurai neapyv./BU

Charlotte gimė 1896 m. kaip Liuksemburgo didžiojo kunigaikščio Wilhelm IV duktė. Ji atsidūrė valstybės priešakyje įtemptomis vidaus ir užsienio politikos aplinkybėmis. Jos vyresnioji sesuo Marie-Adelheid 1919 m. sausį atsisakė sosto. Per Vokietijos okupaciją Liuksemburge Pirmojo pasaulinio karo metu jai dėl ryšių su okupacine valdžia ir politinės laikysenos buvo priekaištaujama dėl nepakankamo neutralumo. Po karo dėl to spaudimą patyrė ir monarchija.

Praėjus keliems mėnesiams po Charlotte įžengimo į sostą, Liuksemburgo gyventojai referendume balsavo dėl valstybės santvarkos. Didelė dauguma pasisakė už monarchijos išsaugojimą ir Charlotte kaip valstybės vadovę. Tuo pat metu 1919 m. politinė santvarka buvo demokratizuota: įvesta visuotinė rinkimų teisė, įskaitant moterų rinkimų teisę, o Konstitucijoje aiškiau įtvirtinta, kad valstybės valdžia kyla iš tautos. Charlotte, būdama konstitucinė didžioji kunigaikštienė, liko saistoma Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų.

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1940 m. Vokietijai įsiveržus, ji su šeima išvyko iš šalies. Iš tremties, be kita ko, per BBC radijo kreipimusis, ji kreipėsi į Liuksemburgo gyventojus. Didžiojo kunigaikščio šeima ir vyriausybė tremtyje prisidėjo prie to, kad Liuksemburgas Sąjungininkams būtų atstovaujamas kaip savarankiška valstybė. Po išlaisvinimo Charlotte grįžo 1945 m.

Jos valdymas baigėsi 1964 m., jai atsisakius sosto savo sūnaus Jean naudai. Dabartinis didysis kunigaikštis Henri yra jos anūkas. Todėl bendras abiejų valstybės vadovų atvaizdas nurodo į dinastinį Luxemburg-Nassau namų tęstinumą. Jubiliejinis leidimas taip pat siejasi su Liuksemburgo atmintimi apie 1919 m. valstybės krizę, monarchijos patvirtinimą referendume ir Charlotte vaidmenį okupacijos laikotarpiu.