2 eurai neapyv./BU

Lietuvos didžiųjų dainų švenčių tradicija susiformavo XIX ir XX amžiaus pradžios tautinio atgimimo judėjimų aplinkoje. Bendras dainavimas suteikė galimybę viešai puoselėti lietuvių kalbą ir liaudies kultūrą. Tai buvo ypač svarbu, nes tuo metu Lietuva priklausė Rusijos imperijai, o lietuvių kalbos vartojimas tam tikrais laikotarpiais buvo ribojamas. Chorai, liaudies dainos ir kultūros draugijos glaudžiai susiję su šiuolaikinės lietuvių tautinės savimonės formavimusi.

Pirmoji visos Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m. Kaune, tuometėje laikinojoje sostinėje. Iš chorinio dainavimo išaugo plati šventės programa, į kurią vėliau buvo įtraukti ir liaudies šokiai, instrumentinė muzika, teatras bei kitos tradicinės kultūros formos. Būdingas gausus įvairių regionų mėgėjų kolektyvų dalyvavimas. Todėl šie renginiai yra ne tik pasirodymai publikai, bet ir ilgalaikio bendro repeticijų bei draugijų darbo rezultatas.

Sovietų okupacijos metais švenčių tradicija buvo tęsiama, tačiau valstybės organizuojama ir ideologiškai veikiama. Greta privalomų politinių elementų išliko lietuviškos dainos, šokiai, tautiniai kostiumai ir regioninės raiškos formos. Taip buvo perduodamos kultūrinės praktikos, kurias daugelis dalyvių kartu suvokė kaip savo tautinės tapatybės dalį. Atkūrus valstybės nepriklausomybę, ši funkcija įgijo naują politinį ir istorinį kontekstą.

Lietuvos šventės priklauso bendrai Baltijos šalių dainų švenčių tradicijai, puoselėjamai ir Estijoje bei Latvijoje. Jai būdingi dideli chorai, masinės choreografijos ir repertuaras, jungiantis liaudies tradiciją su specialiai sukurtais kūriniais.

Moneta išleista 2018 m., kai Lietuva minėjo 1918 m. valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Su šiuo istoriniu kontekstu buvo susijusi ir tuometė Dainų ir šokių šventė. Taigi temos pasirinkimas susiejo nuolat puoselėjamą kultūros tradiciją su valstybės jubiliejiniais metais.