2 eurai PP

Nikos Kazantzakis gimė 1883 m. Iraklio mieste Kretoje, kuri tuo metu dar priklausė Osmanų imperijai. Sukilimai prieš Osmanų valdžią ir vėlesnis Kretos susijungimas su Graikija formavo jo istorinį kontekstą. Baigęs teisės studijas Atėnuose, jis Paryžiuje studijavo filosofiją. Ilgos kelionės po Europą, Aziją ir Artimuosius Rytus praplėtė jo požiūrį į religijas, politines idėjas ir skirtingas gyvenimo formas.

Kazantzakis rašė romanus, dramas, kelionių aprašymus, esė ir eilėraščius, taip pat dirbo vertėju. Savo tekstuose jis siejo senovės Graikijos ir ortodoksų tradicijos medžiagą su šiuolaikiniais filosofiniais ir politiniais klausimais. Pasikartojančios temos – laisvė, tikėjimas, abejonė, kūniškoji patirtis ir konfliktas tarp dvasinių siekių bei žmogaus poreikių. Jo epinė poema „Odisėja“ tęsia Homero herojaus istoriją po šio sugrįžimo į Itakę.

Tarptautiniu mastu Kazantzakis išgarsėjo pirmiausia savo romanais. „Aleksis Zorbas“ pasakoja apie santūrų intelektualą ir gyvenimišką, prieštaringą Zorbą susitikimą. 1964 m. ekranizacija labai prisidėjo prie kūrinio paplitimo visame pasaulyje. „Kapitonas Michalis“ vaizduoja Kretos pasipriešinimą Osmanų valdžiai. „Paskutinis Kristaus gundymas“ vaizduoja Jėzų, viduje kovojantį tarp žmogiškų troškimų ir savo religinės misijos. Šis vaizdavimas sukėlė aštrias Bažnyčios ir visuomenės diskusijas.

Kazantzakis mirė 1957 m. Freiburge prie Breisgau ir buvo palaidotas ant venecijiečių Iraklio miesto įtvirtinimų bastiono. Ant jo kapo iškalti žodžiai: „Nieko nesitikiu. Nieko nebijau. Esu laisvas.“

Atminimo progos pasirinkimas siejamas su Kazantzakis vieta Graikijos kultūrinėje atmintyje ir jo tarptautiniu recepcija. Apvalios mirties metinės suteikė konkrečią progą pagerbti autorių, kurio kūryba Graikijos istoriją ir tradiciją sieja su platesniais klausimais apie laisvę, religiją ir žmogaus egzistenciją.