Italija · 200-osios Camillo Benso di Cavour gimimo metinės

Camillo Benso buvo kilęs iš Pjemonto aristokratų šeimos. Po trumpos karininko karjeros jis ėmėsi žemės ūkio, ekonominės politikos ir Vakarų Europos politinių raidos procesų. 1847 m. kartu su bendraminčiais įkūrė laikraštį „Il Risorgimento“. Šis pavadinimas taip pat reiškė judėjimą, siekusį politinės pertvarkos ir galiausiai Italijos valstybių suvienijimo.

Cavour atstovavo nuosaikiai liberaliai krypčiai. Kitaip nei respublikoniškai nusiteikę nacionalistai, susibūrę aplink Giuseppe Mazzini, jis nesikliovė revoliucija, bet siekė konstitucinės monarchijos, vadovaujamos Savojos dinastijos. Būdamas ministru, o vėliau Sardinijos-Pjemonto karalystės vyriausybės vadovu, jis skatino geležinkelių, prekybos ir pramonės plėtrą. Be to, stengėsi apriboti Katalikų Bažnyčios įtaką valstybei, tačiau iš esmės nekvestionavo religijos.

Jo užsienio politika siekė iškelti Italijos klausimą į Europos politinę darbotvarkę. Todėl Sardinijos-Pjemonto karalystė dalyvavo Krymo kare, o vėliau – taikos derybose Paryžiuje. Cavour laimėjo Prancūziją, vadovaujamą Napoleono III, į sąjungininkes prieš Austrijos imperiją, valdžiusią didelę Šiaurės Italijos dalį. 1859 m. karas lėmė, kad Lombardija atiteko Sardinijos-Pjemonto karalystei. Po gyventojų balsavimų prie jos prisijungė ir kitos Vidurio Italijos teritorijos.

Santykiams su Giuseppe Garibaldi buvo būdingas bendradarbiavimas ir konfliktai. Garibaldi žygis 1860 m. lėmė Dviejų Sicilijų karalystės žlugimą. Cavour norėjo užkirsti kelią tam, kad iš to išsirutuliotų respublikinis judėjimas arba karas su Popiežiaus valstybe ir Prancūzija. Todėl didelė dalis užkariautų teritorijų buvo prijungta prie Savojos monarchijos.

1861 m. paskelbus Italijos karalystę, Cavour tapo pirmuoju jos ministru pirmininku. Po kelių mėnesių jis mirė. Monetos išleidimas sutapo su tiesioginiu pasirengimu Italijos valstybės įkūrimo 150-osioms metinėms, todėl kartu buvo prisimintas monarchinio ir diplomatinio Italijos suvienijimo politinis architektas.