Apyvartinių monetų rinkinys BU

Sēlija, vokiškai dar vadinama Selonien, yra Latvijos pietryčiuose, į pietus nuo Dauguvos, ir ribojasi su Lietuva. Regionas neturi nuolat ir aiškiai nustatytų administracinių ribų. Jį veikiau apibrėžia bendros istorinės, kalbinės ir kultūrinės tradicijos. Jam priklauso teritorijos aplink tokias gyvenvietes kaip Ilūkste, Viesīte ir Aknīste; istoriniu centru laikomas Sēlpils prie Dauguvos.

Pavadinimas kilo nuo selų – baltų genties, viduramžiais apgyvendinusios šią teritoriją. Jų kalba palaipsniui išnyko, tačiau paliko pėdsakų vietovardžiuose ir vietiniuose dialektuose. XIII amžiuje, per kryžiaus žygius Baltijos regione, gyvenamoji teritorija pateko į Kalavijuočių ordino ir Rygos vyskupijos valdžią. Vėliau didesnė jos dalis priklausė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystei, o padėtis prie Dauguvos ir besikeičiančių valdžių sienų darė įtaką regiono raidai.

Sēlija ilgą laiką dažnai buvo laikoma Zemgale, istorinio Žiemgalos krašto, dalimi. Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, vis labiau išryškėjo savitos selų tapatybės suvokimas. Latvijos įstatymas dėl istorinių žemių Sēlija greta Kurzeme, Latgale, Vidzeme ir Zemgale aiškiai pripažįsta atskira istorine žeme. Šis suskirstymas skirtas regioninei kultūrai ir tapatybei saugoti, o ne papildomiems administraciniams vienetams kurti.

Regiono herbe raudoname fone pavaizduotas sidabrinis elnias. Jis priklauso heraldinių ženklų sistemai, pagal kurią Latvija atskiria savo istorines žemes. Monetos išleidimas nesiejamas su konkrečia sukaktimi ar istoriniu įvykiu. Veikiau jis užbaigia Latvijos 2 eurų proginių monetų seriją, skirtą istoriniams ir kultūriniams šalies regionams. Sēlija atskiras monetos motyvas buvo skirtas tik vėliau, nes jos oficialus pripažinimas ir heraldinis atskyrimas nuo Zemgale yra vėlesni.