Coincard

Žlugus Rusijos imperijai ir vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. vasario 24 d. Estija paskelbė valstybinę nepriklausomybę. Tačiau iš pradžių ją okupavo Vokietija. Po 1918 m. lapkritį sudarytų paliaubų vokiečių kariuomenei pasitraukus, Raudonoji armija užpuolė Estiją. Dėl to kilęs karas buvo Baltijos regione vykusių susidūrimų ir Rusijos pilietinio karo dalis. Estijos ginkluotosios pajėgos, be kita ko, sulaukė Suomijos savanorių ir britų laivyno dalinio paramos.

Derybos su Sovietų Rusija vyko Tartu, kurio istorinis vokiškas pavadinimas yra Dorpat. Estijos delegacijai vadovavo teisininkas ir politikas Jaan Poska, o Sovietų Rusijos delegacijai – Adolf Joffe. Prieš susitarimo sudarymą Raudonoji armija patyrė karinę nesėkmę, o 1920 m. sausio pradžioje įsigaliojo paliaubos.

Sutartimi Sovietų Rusija teisiškai pripažino Estijos nepriklausomybę ir atsisakė ankstesnių suvereniteto pretenzijų, atsiradusių caro imperijos laikais. Be teritorinių klausimų, susitarimu, be kita ko, buvo reglamentuoti ekonominiai ir finansiniai reikalai, gyventojų grįžimas, kultūros vertybių ir archyvinių dokumentų grąžinimas. Taip prieš kelerius metus paskelbta respublika gavo sutartinį pagrindą savo tarptautiniams santykiams. 1921 m. Estija tapo Tautų Sąjungos nare.

Ypatingą politinę reikšmę sutartis įgijo po 1940 m. įvykdytos Estijos okupacijos ir prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Estijos valstybės samprata grindžiama tuo, kad respublika teisiškai išliko, nes prijungimas buvo įvykdytas prievarta. Šia valstybės tęstinumo samprata buvo grindžiamas nepriklausomybės atkūrimas 1991 m. Tačiau sutartyje nustatyta sienos linija ne visiškai sutampa su dabartine faktine Estijos ir Rusijos siena.

Taigi pasirinkta sukaktis nurodo ne tik karo pabaigą, bet ir esminį Estijos valstybės bei teisės sampratos dokumentą. Šį ryšį pabrėžia ir leidimas sutarties pasirašymo kalendorinę dieną.