Portugal · 500-osios pirmojo portugalų kontakto su Timoru metinės

Portugališkas buvimas Timore susiformavo Europos ekspansijos į Indijos vandenyną kontekste. Portugalijos prekybininkai ten pirmiausia ieškojo sandalmedžio, kuris buvo paklausus Kinijoje ir kitose Azijos rinkose. Iš pradžių nebuvo ištisinių kolonijinių struktūrų. Prekybininkai, o vėliau ir dominikonų misionieriai, užmezgė ryšius su vietos valdovais, per kuriuos buvo organizuojama prekyba, politinės sąjungos ir katalikybės sklaida.

Portugalija regione konkuravo su Nyderlandais. Iš atitinkamų įtakos zonų išsirutuliojo salos padalijimas: vakarinė dalis šiandien priklauso Indonezijai, o iš rytinės dalies ir Oe-Cusse eksklavo susiformavo Timor-Leste valstybės teritorija. Portugalijos administracinė būstinė iš pradžių buvo Lifau, o XVIII amžiuje perkelta į Dili. Ilgą laiką faktinė kolonijinė kontrolė už atskirų pakrantės gyvenviečių ir regioninių sąjungų ribų buvo ribota.

Po Gvazdikų revoliucijos 1974 m. Portugalija pradėjo savo užjūrio teritorijų dekolonizaciją. Portugalijai pasitraukus iš Timoro, kilo politinių grupuočių susirėmimai. Netrukus po 1975 m. paskelbtos nepriklausomybės Indonezija okupavo teritoriją. Vėlesniam okupacijos laikotarpiui buvo būdingas ginkluotas pasipriešinimas, represijos ir daugybė civilių aukų. Per Jungtinių Tautų surengtą balsavimą gyventojai 1999 m. pasisakė prieš autonomiją Indonezijos sudėtyje. Po Jungtinių Tautų pereinamojo laikotarpio administracijos Timor-Leste 2002 m. tapo suverenia valstybe.

Todėl ankstyvųjų ryšių atminimas siejamas ne tik su jūreivyste ir prekyba, bet ir su maždaug penkis šimtmečius trukusiais, konfliktais paženklintais santykiais. Portugalijos įtaka ypač pastebima katalikybėje, pavardėse, teisėje ir kalboje. Portugalų kalba kartu su Tetum yra valstybinė kalba; Timor-Leste taip pat priklauso Portugališkai kalbančių šalių bendrijai. Todėl jubiliejus Portugalijai suteikė progą prisiminti istorinius ryšius su dabar nepriklausoma valstybe.