San Marinas · 500-osios Pinturicchio mirties metinės

Pinturicchio buvo apie 1454 m. Perugia gimusio Bernardino di Betto pravardė. Šį vardą galima suprasti kaip „mažasis dailininkas“. Jis priklausė Umbrijos Renesanso dailei ir daugiausia dirbo freskų dailininku. Rom jis prisidėjo prie Sixtinische Kapelle puošybos, tikriausiai Perugino aplinkoje. Vėliau Vatikanas jis įrengė keletą patalpų popiežiui Alexander VI., šiandien žinomų kaip Borgia-Appartements. Tarp kitų jo darbų – Piccolomini-Bibliothek freskos Siena katedroje. Pinturicchio ten mirė 1513 m.

Pasirinkta freska yra Baglioni-Kapelle bažnyčioje Santa Maria Maggiore, Spello mieste, Umbrijoje. Ji priklauso vaizdų ciklui apie Mariją ir Kristaus vaikystę, kurį Pinturicchio apie XVI a. pradžią sukūrė Troilo Baglioni pavedimu. Vaizde biblinis siužetas susiejamas su pagal centrinės perspektyvos taisykles suprojektuota miesto aikštės architektūra. Figūros ir pastatai nėra istoriškai rekonstruoti, bet perkelti į Italijos Renesanso vaizdų pasaulį.

Scena paremta Luko evangelija. Dvylikametis Jėzus su Marija ir Juozapu keliauja į Jeruzalę švęsti Paschos. Grįždami tėvai pastebi, kad jo nėra. Po tris dienas trukusių paieškų jie randa jį šventykloje, kur jis klausosi Rašto aiškintojų ir su jais kalbasi. Todėl tradiciniais „gydytojais“ vadinami ne medikai, o religinio įstatymo mokytojai ir aiškintojai.

Tiesioginis biografinis Pinturicchio ryšys su San Marino nėra žinomas. Pasirinkimas veikiau susijęs su San Marino monetų leidiniais, skirtais Italijos kultūros erdvės dailininkams ir kultūros sukaktims. Pinturicchio mirties metinės suteikė aiškiai datuojamą progą, o freska kartu buvo konkretus, net ir mažo formato monetoje įgyvendinamas atskaitos kūrinys.