2 eurai neapyv./BU

Prancūzija jau viduramžiais ir XVI amžiuje turėjo karo laivynus. Tačiau jie dažnai būdavo surenkami tik atskiroms karo kampanijoms ir būdavo pavaldūs skirtingiems regionų vadams. Karo atveju prekybiniai laivai galėjo būti apginkluojami ir rekvizuojami. Vieninga administracija, nuolat išlaikomi junginiai ir koordinuota infrastruktūra tuo metu buvo tik pradinės stadijos.

Institucinė pertvarka glaudžiai susijusi su kardinolu Richelieu. Nuo 1624 m. jis buvo vyriausiasis Ludwig XIII. ministras ir gavo laivybos bei prekybos didžiojo magistro, vadovo ir generalinio intendanto titulą. Richelieu siekė sujungti anksčiau išskaidytas kompetencijas, organizuoti karo laivų statybą, plėsti uostus ir valstybės lygmeniu tvarkyti aprūpinimą bei įgulų verbavimą. Tai lėmė konfliktai su kitomis Europos jūrų valstybėmis, Prancūzijos prekybos apsauga ir pakrančių kontrolė. Protestantų uostamiesčio La Rochelle apgultis taip pat parodė, kokį karinį vaidmenį galėjo atlikti jūrų pajėgos.

Richelieu pradėta centralizacija nebuvo vienkartinis įkūrimo aktas, o ilgesnio proceso pradžia. Valdant Ludwig XIV., finansų ir laivyno ministras Jean-Baptiste Colbert tęsė plėtrą. Arsenalai ir karinės jūrų bazės, tokios kaip Brest, Rochefort ir Toulon, vėliau sudarė organizacinį pagrindą operacijoms Atlanto vandenyne ir Viduržemio jūroje.

Jūrų pajėgų pavadinimas keitėsi kartu su Prancūzijos politinėmis sistemomis: viena po kitos veikė karališkasis, revoliucinis ir imperatoriškasis laivynai. Vis dėlto dabartinė Marine nationale laiko save ankstesnių laivynų institucine įpėdine. Jos užduotys apima Prancūzijos jūrų teritorijų ir užjūrio teritorijų apsaugą, tarptautines operacijas bei jūroje bazuojamą branduolinį atgrasymą.

Monetos motyvui tinkamu atskaitos tašku galima laikyti pertvarką, įvykdytą vadovaujant Richelieu, nes ji primena ne vieną konkretų jūrų mūšį, o nuolat centrinės valstybės administruojamo laivyno atsiradimą. Taip išryškinamas institucinis tęstinumas per kelias valstybės santvarkas.