Italija · 10 metų EPS

Ekonominė ir pinigų sąjunga kūrėsi keliais etapais. Vienas iš pagrindinių teisinių pagrindų buvo Mastrichto sutartis, dėl kurios susitarta 1990-ųjų pradžioje. Joje buvo nustatyti vadinamieji konvergencijos kriterijai, kuriuos valstybės turėjo įvykdyti prieš prisijungdamos prie bendros valiutos. Jie apėmė kainų stabilumo, viešųjų finansų, valiutų kursų ir ilgalaikių palūkanų normų reikalavimus. Kartu su Europos Centriniu Banku ir nacionaliniais centriniais bankais buvo sukurta bendra pinigų politikos sistema.

Iš pradžių pinigų sąjungoje dalyvavo vienuolika valstybių. Jų valiutų kursai buvo negrįžtamai nustatyti, o atsakomybė už pinigų politiką perduota Eurosistemai. Iš pradžių euras daugiausia buvo naudojamas negrynųjų pinigų atsiskaitymams, apskaitai ir finansų rinkose. Banknotai ir monetos į apyvartą pateko tik 2002 m. Pereinamuoju laikotarpiu ankstesnės nacionalinės valiutos buvo keičiamos nustatytais kursais. Vėliau prie euro zonos prisijungė ir kitos valstybės; monetos išleidimo metu jai priklausė ir Slovakija, kuri eurą įsivedė 2009 m. pradžioje.

Bendra valiuta skiriasi nuo paprasto susitarimo dėl valiutų kursų. Dalyvaujančios šalys nebevykdo savarankiškos pinigų politikos ir nebegali keisti ankstesnės nacionalinės valiutos išorinio kurso. Sprendimai dėl pagrindinių palūkanų normų ir pinigų politikos priemonių priimami visai euro zonai. Tačiau finansų ir biudžeto politika iš esmės lieka nacionalinė atsakomybė, nors jai taikomos Europos taisyklės ir derinimo procedūros.

Tai, kad visos tuometinės euro zonos valstybės narės naudojo tą patį proginį motyvą, atitiko tarpvalstybinį temos pobūdį. Dėl projekto buvo nuspręsta viešame balsavime internete. Sąmoningai paprasta vaizdinė kalba, primenanti ankstyvą linijinį piešinį, turėjo simbolizuoti ekonominių mainų raidą nuo natūrinių mainų iki bendros Europos valiutos. Taigi moneta nurodė ne tik datą, bet ir už euro slypintį institucinės bei ekonominės integracijos procesą.