Prancūzija · Notre Dame

Notre-Dame stovi Île de la Cité saloje, istoriniame Paryžiaus centre, ir yra Paryžiaus arkivyskupijos katedra. Jos statyba pradėta XII amžiuje, valdant vyskupui Maurice de Sully, o dėl vėlesnių pakeitimų tęsėsi iki XIV amžiaus. Pastatas vaizdžiai atskleidžia gotikinės architektūros raidą, be kita ko, kryžminiais briaunuotais skliautais, kontraforsų arkomis ir dideliais langų plotais. Jis priklauso UNESCO pasaulio paveldo vietovei „Paris, Seineufer“.

Katedroje ne kartą vyko religinės ir valstybinės ceremonijos. 1804 metais Napoleon Bonaparte, dalyvaujant popiežiui Pius VII, ten karūnavosi Prancūzijos imperatoriumi. Po Prancūzijos revoliucijos pastatas buvo prastos būklės. 1831 metais išleistas Victor Hugo romanas „Notre-Dame de Paris“ vėl atkreipė visuomenės dėmesį į katedrą. Nuo 1844 metų buvo vykdoma išsami restauracija, kuriai vadovavo Jean-Baptiste Lassus ir Eugène Viollet-le-Duc. Tuo metu taip pat buvo pastatytas XIX amžiaus medinis, švinu dengtas bokštas virš kryžmos.

2019 metų balandžio 15 dieną vykstant renovacijos darbams stogo zonoje kilo gaisras. Bokštas virš kryžmos sugriuvo, buvo sunaikinta didelė dalis viduramžių stogo konstrukcijos ir apgadinti keli skliautų tarpsniai. Vakariniai bokštai, didžioji dalis įrangos ir pagrindinė struktūra išliko. Tiksli gaisro priežastis galutinai nenustatyta; tyrimas nepateikė tyčinės veikos įrodymų.

Atkuriant pastatą istorinės statybos technikos buvo derinamos su šiuolaikiniu planavimu ir saugos priemonėmis. Staliai iš ąžuolo medienos atkūrė stogo konstrukciją ir bokštą, o akmentašiai, pastolių montuotojai, restauratoriai, stogdengiai ir kitų sričių specialistai dirbo prie mūro, meno kūrinių ir švininių stogų. Projektas daugiausia finansuotas iš Prancūzijos ir kitų šalių gautų aukų.

Taigi monetos išleidimas siejamas ne tik su vienu pastatu, bet ir su jo vaidmeniu Prancūzijos istorijoje bei bendromis pastangomis organizuotu atkūrimu po gaisro. Išleidimo laikas pasirinktas iškart po pagrindinio atkūrimo etapo užbaigimo.