Coincard – 2 laida

Louvre nebuvo pastatytas kaip muziejus. Jo istorija siekia tvirtovę, kurią karalius Philipp II XII amžiaus pabaigoje pastatė tuometiniame Paryžiaus vakariniame pakraštyje. Franz I valdymo laikais XVI amžiuje ji pradėta pertvarkyti į renesansinius rūmus. Vėlesni valdovai kelis šimtmečius plėtė rūmų kompleksą. Rytinį fasadą, dar vadinamą Louvre-Kolonnade, XVII amžiuje sukūrė Ludwig XIV. Jis priklauso tai rūmų daliai, kuri atsukta į Paryžių.

1682 metais karališkąjį dvarą perkėlus į Versailles, Louvre, be kita ko, buvo naudojamas menininkams, akademijoms ir karališkosioms kolekcijoms apgyvendinti. Prancūzijos revoliucijos metu buvę valdovų rūmai buvo paversti viešuoju muziejumi. 1793 metais jame buvo atidarytas Musée central des arts. Taip visuomenė gavo prieigą prie meno kūrinių, kurie anksčiau daugiausia priklausė karališkosioms, bažnytinėms ar aristokratų kolekcijoms. Louvre taip pat tapo naujo valstybinio požiūrio į meno nuosavybę ir kultūrinį švietimą išraiška.

Napoleon valdymo laikais muziejus buvo išplėstas ir kurį laiką vadintas Musée Napoléon. Dalis jo rinkinių buvo sudaryta iš užkariautuose kraštuose konfiskuotų kūrinių; po Napoleono pralaimėjimo daugelis kūrinių buvo grąžinti. XIX ir XX amžiais pastatai ir kolekcijos toliau plėtėsi. Šiandien muziejuje saugomi meno kūriniai ir archeologiniai objektai iš kelių tūkstantmečių ir įvairių pasaulio regionų.

Stiklinę piramidę Cour Napoléon suprojektavo architektas Ieoh Ming Pei, ji buvo atidaryta 1989 metais. Ji buvo pastatyta įgyvendinant projektą „Grand Louvre“, kurio metu buvo pertvarkytos didelės komplekso dalys, o pagrindinis įėjimas perkeltas po kiemu. Šiuolaikinė jos statybinė medžiaga ir geometrinė forma sąmoningai kontrastuoja su istoriniais rūmais.

Konkretaus jubiliejaus kaip 2025 metų leidimo priežastis nenurodyta. Tokį pasirinkimą veikiau galima paaiškinti Louvre vaidmeniu kaip valstybinio muziejaus, istorine valdovų rezidencija ir tarptautiniu mastu žinomu prancūzų kultūros ženklu.