Vatikanas · Pauliaus metai

Paulus von Tarsus buvo viena iš ankstyvąją krikščionybę formavusių asmenybių. Jis kilęs iš žydų šeimos ir iš pradžių vadinosi Saulus. Kaip pasakojama Apaštalų darbuose, jis taip pat turėjo Romos pilietybę. Iš pradžių jis kovojo prieš besiformuojantį krikščionių judėjimą ir dalyvavo persekiojant jo sekėjus. Įvykis prie Damasko paskatino esminį posūkį: Saulus šį regėjimą suprato kaip susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi ir vėliau priėmė krikščioniškąjį krikštą.

Apaštalų darbuose pasakojama, kad po šviesos regėjimo Paulus pargriuvo ant žemės ir laikinai apako. Damaskuje krikščionis Hananias gavo nurodymą jį aplankyti; po to Paulus atgavo regėjimą ir pasikrikštijo. Biblijos pasakojimuose arklys neminimas. Jis priklauso vėlesnei vaizdavimo tradicijai, kuri šį įvykį ypač vaizdžiai perteikė Europos mene. Paulus savo pašaukimą taip pat mini laiškuose, tačiau juose jį aprašo gerokai glaustai.

Vėlesniais dešimtmečiais Paulus kaip misionierius daugiausia veikė tarp nežydų. Jo kelionės vedė per Mažosios Azijos dalis ir Graikiją. Jo laiškai ankstyvosioms krikščionių bendruomenėms priskiriami prie seniausių Naujojo Testamento tekstų. Juose, be kita ko, aptariama Jėzaus mirties ir prisikėlimo reikšmė, žydų įstatymo ir krikščioniškojo tikėjimo santykis bei įvairių grupių sugyvenimas bendruomenėse. Pagal bažnytinę tradiciją Paulus mirė kaip kankinys Romoje, valdant imperatoriui Neronui.

Popiežius Benediktas XVI paskelbė Pauliaus metus, skirtus beveik dviejų tūkstančių metų apaštalo gimimo sukakčiai; tikslių jo gimimo metų nustatyti neįmanoma. Jie truko nuo 28. birželio 2008 iki 29. birželio 2009. Daugiausia dėmesio buvo skiriama pamaldoms, piligriminėms kelionėms ir Pauliaus laiškų studijoms. Viena svarbiausių vietų buvo Romos bazilika Sankt Paul vor den Mauern, kuri pagal bažnytinę tradiciją pastatyta virš jo kapo. Taip monetos išleidimas buvo susietas su Vatikano visame pasaulyje minėtais bažnytiniais atminimo metais.