2 eurai PP

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija atsirado kaip reakcija į Antrojo pasaulinio karo patirtis, nacionalsocialistinę persekiojimo ir naikinimo politiką, taip pat į masinį žmonių iškeldinimą ir teisių atėmimą. 1945 m. įkūrus Jungtines Tautas, turėjo būti suformuluotas bendras kriterijus, nustatantis, kokios teisės priklauso kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo kilmės, pilietybės, lyties, religijos ar politinių įsitikinimų.

Tekstą parengė Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisija. Jai pirmininkavo Eleanor Roosevelt, JAV prezidento Franklin D. Roosevelt našlė. Svarstymuose dalyvavo įvairių valstybių, teisės tradicijų ir filosofinių krypčių atstovai. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja deklaraciją 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje priėmė kaip Rezoliuciją 217 A (III). Iš tuo metu balsavusių valstybių narių 48 balsavo už; prieš nebalsavo nė viena. Belgija buvo viena iš pritarusių valstybių.

Deklaraciją sudaro 30 straipsnių. Joje, be kita ko, įtvirtinta teisė į gyvybę, laisvę ir saugumą, vergijos ir kankinimo draudimas, lygybė prieš įstatymą, saviraiškos, religijos ir susirinkimų laisvė, taip pat teisė į darbą, švietimą ir socialinę apsaugą. Taip pilietinės ir politinės teisės susiejamos su ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis.

Kaip deklaracija, ji pati nėra tarptautinės teisės sutartis ir iš pradžių nesukūrė tiesiogiai teisme ginamų įsipareigojimų. Tačiau ji padarė įtaką vėlesniems žmogaus teisių susitarimams, nacionalinėms konstitucijoms ir tarptautinių organizacijų veiklai. Tarp iš jos kilusių privalomų Jungtinių Tautų sutarčių yra du 1966 m. priimti žmogaus teisių paktai: dėl pilietinių ir politinių teisių bei dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių.

Ši sukaktis suteikė Belgijai progą prisiminti šį tarptautinį atskaitos tašką. Gruodžio 10-oji nuo 1950 m. minima kaip Žmogaus teisių diena. Taigi monetos išleidimas buvo susijęs su visame pasaulyje minėtais atmintinais metais.