Apyvartinių monetų rinkinys proof

Michelangelo Merisi, vadinamas Caravaggio, gimė Milane, o meninį vardą gavo pagal Lombardijos vietovę Caravaggio, iš kurios buvo kilusi jo šeima. 1590-aisiais jis apsigyveno Romoje. Ten išplėtojo tapybos būdą, kuriuo religinės ir mitologinės figūros vaizduojamos ne idealizuotos, bet su individualiais veido bruožais, to meto drabužiais ir kūnišku tikroviškumu. Taip pat būdingi ryškūs šviesos ir tamsos kontrastai bei kryptingas apšvietimas, išryškinantis atskirus asmenis ir gestus tamsioje paveikslo erdvėje.

Jo gyvenimą lydėjo konfliktai su valdžios institucijomis ir varžovais. Po mirtino susidūrimo jis turėjo palikti Romą. Vėlesniais metais jis dirbo, be kita ko, Neapolyje, Maltoje ir Sicilijoje. Nepaisant ankstyvos mirties, jo vaizdinė raiška greitai paplito. Daugelis Italijos ir kitų Europos kraštų dailininkų perėmė jo realizmą ir dramatišką apšvietimo dramaturgiją; jie dažnai vadinami karavadžistais.

Pavaizduota Marija Magdalietė neturi įprastų pasakojamojo pobūdžio ar antgamtinių lydinčių motyvų. Caravaggio rodo jauną moterį, vieną sėdinčią ant žemos kėdės ir nuleidusią galvą. Šalia jos guli nusiimti papuošalai; indas primena tradicinį Magdalenos ryšį su balzamavimo aliejumi. Ašara ir santūri kūno laikysena žymi jos vidinį atsivertimą. Dėl to meto drabužių scena iš pradžių atrodo kaip kasdienio gyvenimo situacija. Tik atributai ir paveikslo pavadinimas aiškiai atskleidžia religinį kontekstą. Įprasto gyvenimo pasaulio ir krikščioniškos temos derinys buvo svarbus Caravaggio kūrybos bruožas.

San Marinas savo progines monetas nuolat skiria ir Italijos kultūros istorijos dailininkams bei kūriniams. Pasirinkus paveikslo fragmentą galima ne tik prisiminti dailininką, bet ir kartu pristatyti konkretų jo tylaus, psichologiškai sutelkto figūrų vaizdavimo pavyzdį. Apie kokį nors ypatingą Caravaggio ryšį su San Marinu nežinoma.