2 eurai PP

Romos paskyrimas sostine susijęs su Risorgimento – politiniu ir kariniu Italijos suvienijimu. 1861 m. įkūrus Italijos karalystę, Roma dar priklausė Popiežiaus valstybei. Pirmoji sostinė buvo Turinas, o nuo 1865 m. šią funkciją perėmė Florencija. Romą ir toliau valdė popiežius, o ją saugojo prancūzų kariuomenė. Tuo pat metu Italijos nacionalinis judėjimas laikė miestą natūraliu naujos valstybės centru.

Prancūzijos–Prūsijos karo metu 1870 m. Prancūzija išvedė iš Romos savo apsaugos kariuomenę. Italijos daliniai rugsėjo 20 d. užėmė miestą, pralaužę Aureliano sieną ties Porta Pia. Po to vykusiame liaudies balsavime dauguma pasisakė už prisijungimą prie Italijos karalystės. Taip Popiežiaus valstybė didžiąja dalimi buvo įtraukta į Italijos valstybę. Tačiau popiežius Pius IX naujos valdžios nepripažino. Konfliktas tarp Italijos valstybės ir Šventojo Sosto, vadinamasis Romos klausimas, buvo išspręstas tik 1929 m. Laterano sutartimis.

Vittoriano ant Kapitolijaus kalvos buvo pastatytas kaip nacionalinis paminklas Viktor Emanuel II, pirmajam suvienytos Italijos karaliui. Statybos pradėtos XIX a. pabaigoje; 1911 m. paminklas buvo atidengtas Italijos karalystės penkiasdešimtmečio proga. Altare della Patria yra centrinė komplekso dalis. Jame pavaizduota Dea Roma nėra istorinis asmuo, o alegorinė miesto personifikacija. Tokios Romos personifikacijos siekia Antikos laikus, o vėliau jos vėl buvo naudojamos valstybinėse ir nacionalinėse ikonografinėse programose.

Taigi šis motyvas jungia du aspektus: Romos miestą kaip sostinę ir Romą kaip valstybinės vienybės simbolį. Sukaktis taip pat primena lemiamo Italijos suvienijimo judėjimo etapo pabaigą ir politinio centro perkėlimą į miestą, kuriame nuo tada yra įsikūrę parlamentas, vyriausybė ir valstybės vadovas.