2 eurai neapyv./BU

Prieš visoje šalyje įvykdytą pertvarką Italijoje už gaisrų gesinimą daugiausia buvo atsakingos savivaldybių ir provincijų priešgaisrinės tarnybos. Todėl jų organizacija, įranga ir mokymas skyrėsi pagal regionus. 1939 m. fašistinės diktatūros laikotarpiu šie vienetai buvo sujungti į centralizuotai valdomą valstybinį korpusą ir pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai. Unifikacija buvo tuometinės valstybės užduočių centralizacijos dalis, tačiau kartu sukūrė ilgalaikes bendras personalo, technikos ir operacijų vadovavimo struktūras.

Netrukus priešgaisrinė tarnyba susidūrė su Antrojo pasaulinio karo padariniais. Per oro antskrydžius į Italijos miestus jos nariai gesino gaisrus, išlaisvino po griuvėsiais atsidūrusius žmones ir saugojo apgadintus pastatus. Po karo korpusas išliko visos valstybės mastu veikiančia institucija ir buvo pritaikytas prie respublikos santvarkos.

Šiandien Italijos priešgaisrinės tarnybos užduotys neapsiriboja gaisrų gesinimu. Jos atsakomybės sričiai priklauso techninė pagalba, gelbėjimo darbai sugriuvus pastatams ir įvykus eismo nelaimėms, taip pat veiksmai po žemės drebėjimų, potvynių ir kitų nelaimių. Be to, vykdomos prevencinės priešgaisrinės saugos priemonės ir tikrinama, kaip laikomasi saugos reikalavimų, pavyzdžiui, tam tikrose įmonėse ir visuomeninės paskirties pastatuose. Ypatingoms situacijoms korpusas, be kita ko, turi specializuotus pavojingų medžiagų, gelbėjimo iš aukščio ir vandens gelbėjimo vienetus, taip pat orlaivius ir gaisrų gesinimo laivus.

Korpusą reikia skirti nuo Italijos civilinės saugos administracijos, tačiau didelių nelaimių atvejais jis bendradarbiauja su ja, regioninėmis institucijomis, gelbėjimo tarnybomis, policija ir ginkluotosiomis pajėgomis. Civilinė sauga koordinuoja įvairias valstybines ir savanoriškas pajėgas, o priešgaisrinė tarnyba pirmiausia teikia techninio gelbėjimo ir pavojų likvidavimo kompetenciją.

Įkūrimo jubiliejaus pasirinkimas monetos tema nurodo visoje šalyje vienodą viešąją instituciją, kurios veikla matoma tiek kasdieniame gyvenime, tiek stichinių nelaimių metu. Korpuso emblemos, o ne atskiro asmens atvaizdo naudojimas iškelia į pirmą vietą pačią instituciją ir visus jos narius.