2 eurai akriliniame bloke

Vadinamąsias Romos sutartis sudarė du atskiri susitarimai: Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo sutartis ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis. Sutarties šalys buvo Belgija, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. Abi sutartys įsigaliojo 1958 m. pradžioje.

Jų atsiradimas buvo susijęs su Europos vienijimusi po Antrojo pasaulinio karo. Dar 1951 m. tos pačios valstybės, įkūrusios Europos anglių ir plieno bendriją, pagrindines sunkiosios pramonės sritis pavedė bendrai priežiūrai. Žlugus Europos gynybos bendrijos projektui, jos perkėlė bendradarbiavimą į ekonomikos ir techniškai aiškiau apibrėžtas sritis. Deryboms buvo pasirengta per Mesinos konferenciją ir komiteto, kuriam vadovavo Belgijos politikas Paul-Henri Spaak, parengtą ataskaitą.

EEB turėjo palaipsniui sukurti bendrąją rinką. Tam priklausė muitų tarp valstybių narių panaikinimas, bendras išorės muitas ir laisvas prekių, asmenų, paslaugų bei kapitalo judėjimas. Taip pat buvo numatytos bendros konkurencijos, žemės ūkio ir transporto taisyklės. Euratomas turėjo koordinuoti bendradarbiavimą taikiai naudojant branduolinę energiją, skatinti mokslinius tyrimus ir prižiūrėti branduolinių medžiagų tiekimą.

Sutartimis buvo įsteigtos atskiros tarybos ir komisijos, tačiau naudotasi bendra parlamentine asamblėja ir bendru teismu. Vėliau iš parlamentinės asamblėjos išsivystė Europos Parlamentas. Atskirieji trijų tuometinių bendrijų vykdomieji organai 1967 m. buvo sujungti. Vėlesniais sutarčių pakeitimais EEB tapo Europos bendrija, o galiausiai – dabartinės Europos Sąjungos dalimi.

2007 m. laida buvo pirmoji bendra euro zonos valstybių 2 eurų proginė laida. Šis įvykis tiko vieningam motyvui, nes Romos sutartys žymi bendrą šių valstybių institucinį ir ekonominį pagrindą. Kartu buvo galima išlaikyti nacionalines kalbines versijas ir valstybių pavadinimus, o pagrindinė dizaino dalis visose šalyse liko vienoda.