Liuksemburgas · 50 metų Romos sutarčių sukaktis

„Romos sutartimis“ vadinami du atskiri susitarimai: Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo sutartis ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratom) steigimo sutartis. Sutarties šalys buvo Belgija, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. Abi sutartys įsigaliojo 1958 m. pradžioje.

EEB turėjo glaudžiau susieti dalyvaujančių valstybių nacionalines ekonomikas. Buvo numatyta, be kita ko, palaipsniui panaikinti muitus, nustatyti bendrą išorės muitą ir sukurti bendrą rinką. Ji turėjo užtikrinti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą. Taip pat buvo numatytos bendros politikos sritys, ypač žemės ūkis ir prekyba. Už to slypėjo po Antrojo pasaulinio karo puoselėta nuostata, kad ilgalaikis bendradarbiavimas ir ekonominė tarpusavio priklausomybė galėtų apsunkinti naujų konfliktų tarp Europos valstybių kilimą.

Euratom teko kitokia, konkrečiau apibrėžta užduotis. Bendrija turėjo koordinuoti taikų branduolinės energijos naudojimą, skatinti mokslinius tyrimus ir investicijas, taip pat bendrai reglamentuoti apsirūpinimą branduolinėmis medžiagomis ir jų kontrolę. XX a. šeštajame dešimtmetyje daugelis vyriausybių branduolinę energiją laikė galimu atsaku į didėjantį energijos poreikį ir priklausomybę nuo importuojamo kuro.

Sutartys rėmėsi jau veikusia Europos anglių ir plieno bendrija, tačiau bendradarbiavimą išplėtė į didelę ekonomikos dalį. Jų sukurtos institucijos ir procedūros vėliau ne kartą buvo pakeistos. Iš EEB išsivystė Europos Bendrija, kuri galiausiai tapo šiandieninės Europos Sąjungos dalimi. Euratom ir toliau veikia kaip atskira sutartinė bendrija.

Pasirašymo ceremonija vyko Palazzo dei Conservatori ant Kapitolijaus, kuris yra dabartinio Kapitolijaus muziejų komplekso dalis. Ši vieta susiejo naująsias Europos institucijas su Roma kaip istoriniu atskaitos tašku.

Jubiliejaus proga pirmą kartą buvo išleista bendra euro zonos valstybių 2 eurų proginė moneta. Vienodas motyvas pabrėžė, kad Romos sutartys buvo ne tik nacionalinės užsienio politikos dalis, bet ir bendras Europos integracijos pagrindas. Tačiau užrašai ir monetą išleidusios valstybės buvo pritaikyti nacionaliniu lygmeniu.