Suomija · 50 metų Romos sutartims

„Romos sutartimis“ vadinami du susitarimai: Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo sutartis ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratom) steigimo sutartis. Sutarties šalys buvo Belgija, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. Abi sutartys įsigaliojo 1958 m. pradžioje.

EEB turėjo palaipsniui sujungti valstybių narių ekonomiką. Tai apėmė muitų ir prekybos kliūčių panaikinimą, bendro išorės muitų tarifo nustatymą ir bendrų politikos sričių plėtrą. Sutartis taip pat sukūrė institucinę sistemą, kurią sudarė Komisija, Ministrų taryba, parlamentinė asamblėja ir Teisingumo Teismas. Iš parlamentinės asamblėjos vėliau išsivystė Europos Parlamentas. O Euratomas reglamentavo bendradarbiavimą taikiai naudojant branduolinę energiją, įskaitant mokslinius tyrimus, tiekimą ir saugos kontrolę.

Sutartys buvo susijusios su Vakarų Europos vienijimusi po Antrojo pasaulinio karo. Dar anksčiau tos pačios šešios valstybės, įsteigusios Europos anglių ir plieno bendriją, bendrai priežiūrai buvo patikėjusios svarbiausias karo pramonei reikalingas pramonės šakas. Žlugus platesniems Europos gynybos bendrijos ir Europos politinės bendrijos planams, bendradarbiavimas labiau nukrypo į ekonomikos sritis.

EEB toliau plėtojosi vėliau priimant naujas nares ir keičiant sutartis. Mastrichto sutartimi buvo įsteigta Europos Sąjunga ir pradėta Ekonominė ir pinigų sąjunga. Todėl dabartinė ES nėra nepakitusi 1957 m. sutarties teksto tąsa, tačiau instituciniu ir teisiniu požiūriu ji yra jo raidos linijoje. Euratomas ir toliau egzistuoja kaip atskira bendrija, turinti bendras ES institucijas.

Bendra monetų laida atspindėjo ryšį tarp ekonominės bendrijos ištakų ir vėliau įsteigtos pinigų sąjungos. Tai buvo pirmoji 2 eurų proginė moneta, kurią visos tuometinės euro zonos valstybės išleido su bendru pagrindiniu motyvu. Tai, kad dalyvavo ir daugelis vėliau įstojusių šalių, taip pat rodė Europos bendradarbiavimo plėtrą už pradinio šešių sutarties šalių rato ribų.