Blisteris BU

Petrus ir Paulus priklauso pirmajai krikščionybės kartai ir bažnytinėje tradicijoje glaudžiai siejami su Roma. Petrus, iš pradžių Galilėjos žvejys, buvo vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Evangelijose jis vaizduojamas kaip mokinių būrio atstovas. Jo išpažinimas, kad Jėzus yra Kristus, vėliau tapo vienu iš mokymo apie ypatingą Petro misiją pagrindų. Romos katalikų bažnyčia popiežių laiko jo įpėdiniu Romos vyskupo pareigose.

Paulus, iš pradžių žinomas Saulus vardu, buvo kilęs iš Tarsus, žydų kilmės ir Romos pilietis. Persekiojęs ankstyvąją krikščionių bendruomenę, po atsivertimo išgyvenimo jis pats tapo misionieriumi. Per kelias keliones jis steigė ir globojo bendruomenes, daugiausia rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje. Jo laiškuose, išlikusiuose Naujajame Testamente, nagrinėjami tikėjimo klausimai ir ankstyvųjų bendruomenių problemos. Dėl veiklos tarp ne žydų tautų jis vadinamas „tautų apaštalu“.

Naujajame Testamente apie abiejų apaštalų mirtį tiesiogiai nepasakojama. Tačiau pagal ankstyvąją krikščionių tradiciją jie mirė Romoje imperatoriaus Nerono valdymo laikais. Teigiama, kad Petrus buvo nukryžiuotas, o Paulus, kaip Romos pilietis, nukirsdintas. Tikslių metų ir aplinkybių istoriškai patikimai nustatyti neįmanoma; jų mirtis dažnai siejama su neronišku krikščionių persekiojimu po Romos gaisro 64 metais. 2017 m. jubiliejaus skaičiavimas grindžiamas tradicine data – 67 metais.

Abu jie liturgiškai minimi kartu birželio 29 d. Virš vietų, laikomų jų kapais, iškilo Petersbasilika Vatikane ir Basilika Sankt Paul vor den Mauern. Todėl Vatikanstadt valstybėje ši sukaktis buvo tinkama proga, nes Petrus siejamas su popiežiaus pareigomis, o abu apaštalai – su Romos bažnyčios ištakomis.