Monaco · Karolio III įkurto Monte Karlo 150-osios metinės

Charles III. (1818–1889) nuo 1856 m. iki mirties buvo Monako kunigaikštis. Jo valdymas sutapo su laikotarpiu, kai kunigaikštystei teko iš naujo sutvarkyti savo politinius ir ekonominius pagrindus. Anksčiau Monakui priklausę Menton ir Roquebrune jau 1848 m. atsiskyrė nuo Grimaldi valdžios. 1861 m. Prancūzijos ir Monako sutartimi Monakas galutinai atsisakė abiejų teritorijų; mainais Prancūzija pripažino sumažėjusios kunigaikštystės suverenitetą ir išmokėjo kompensaciją.

Teritorijos praradimas sumažino žemės ūkio naudmenų plotą ir ankstesnes valstybės pajamas. Todėl kunigaikščio vyriausybė vis daugiau dėmesio skyrė turizmui ir azartiniams lošimams. Svarbų vaidmenį atliko prancūzų verslininkas François Blanc, jau turėjęs lošimo namų valdymo patirties. 1863 m. jis perėmė naujai įkurtos Société des Bains de Mer, valdančios kazino, viešbučius ir kitus objektus, vadovavimą. Tarp jų buvo ir 1864 m. atidarytas Hôtel de Paris.

Teritorija, kurioje susiformavo šis naujas kurortinis ir pramogų rajonas, anksčiau buvo žinoma kaip Plateau des Spélugues. Šis pavadinimas dėl sąsajos su žodžiu „urvai“ buvo laikomas netinkamu prabangiam kurortui. Naujasis pavadinimas Monte-Carlo reiškia „Karolio kalną“ ir buvo susijęs su valdančiuoju kunigaikščiu. Monte Carlo nėra savarankiškas miestas, o Monako miesto rajonas, arba kvartalas.

Plėtrą palengvino prisijungimas prie geležinkelio linijos palei Viduržemio jūros pakrantę. Kazino ir turizmas tapo svarbiais valstybės pajamų šaltiniais. Taip Monakas galėjo labiau grįsti savo finansus šio sektoriaus mokesčiais ir pajamomis iš koncesijų.

Taigi monetos išleidimo proga nurodo ne tik pavadinimo suteikimą, bet ir to ekonominio bei miesto modelio, iki šiol formuojančio Monaką, atsiradimą. Kartu ji siejasi su Grimaldi dinastijos istorija ir politine kunigaikštystės pertvarka XIX amžiuje.