Slovėnija · 800 metų Postojnos urvams

Postojna ola yra pietvakarių Slovėnijoje, kalkakmenio suformuotame karstiniame kraštovaizdyje. Jos išsišakojusi tunelių sistema susidarė dėl Pivka upės, kuri prasiskverbia į požemį ir per ilgą laiką tirpdė kalkakmenį. Olose esantys stalaktitai, stalagmitai ir kiti sukepę dariniai susidaro tuomet, kai kalkių turintis vanduo ertmėse palieka mineralines nuosėdas. Šis regionas priklauso platesnei Slovėnijos karsto aplinkai, kurios kraštovaizdžio pavadinimas tapo tarptautiniu atitinkamų geologinių darinių terminu.

1213 metų data nežymi tikrojo olos atradimo. Žmonės bent jau lengviau pasiekiamas jos dalis žinojo ir lankė anksčiau. Jubiliejaus pagrindas veikiau yra seniausias žinomas lankytojo įrašas olos dalyje, šiandien vadinamoje „Senųjų parašų koridoriumi“. Tokie išraižyti vardai ir metų skaičiai liudija olos naudojimą dar gerokai prieš organizuoto turizmo pradžią.

XVII amžiuje olą aprašė Kranos mokslininkas Johann Weichard von Valvasor. Lemiamą žingsnį tolesniam jos tyrinėjimui 1818 metais žengė anksčiau nežinomų olos erdvių atradimas. Jas atrado Luka Čeč, kuris, rengiantis aukšto rango svečio vizitui, dirbo lempų uždegėju. Jau kitais metais pradėti organizuoti lankymai. XIX amžiuje buvo įrengti takai, apšvietimas ir olos geležinkelis. Taip Postojna anksti tapo turistams pritaikyta olų sistema.

Ola taip pat yra požeminių buveinių tyrimų vieta. Jos faunai priklauso olmas – varliagyvis, prisitaikęs nuolat gyventi tamsoje ir būdingas Dinarų karstui. Kiti bestuburiai olų gyvūnai prisidėjo prie to, kad Postojna tapo speleobiologijos tyrimų vieta.

Slovėnijai Postojna jungia gamtinę aplinką, turizmo istoriją ir mokslinį karstinių reiškinių tyrimą. Išlikęs įrašas suteikė aiškiai datuojamą progą šį nacionalinį gamtos ir kultūros paveldą įamžinti proginėje monetoje.