2 eurai neapyv./BU

Malta nuo 1814 m. buvo britų valdoma karūnos kolonija. Gyventojų politinis dalyvavimas iš pradžių buvo labai ribotas. Nors 1849 m. konstitucija įsteigė Vyriausybės tarybą su renkamais atstovais, jie nesudarė daugumos, palyginti su paskirtais nariais. Todėl svarbiausi sprendimai ir toliau liko gubernatoriaus bei kolonijinės administracijos rankose.

1887 m. reforma pakeitė šį santykį: Vyriausybės taryboje išrinkti nariai pirmą kartą turėjo daugumą, palyginti su nariais, einančiais pareigas ex officio arba paskirtais kolonijinės valdžios. Angliškas posakis „daugumos atstovavimas“ čia reiškia ne pirmiausia daugumos rinkimų sistemą, o išrinktų atstovų daugumą įstatymų leidžiamojoje institucijoje. Vis dėlto apie visuotinę demokratinę rinkimų teisę šiandienine prasme nebuvo galima kalbėti. Teisė balsuoti, be kita ko, priklausė nuo lyties ir turto arba pajamų; didelė dalis gyventojų liko nuo rinkimų nušalinta. Be to, britų gubernatorius išlaikė plačius įgaliojimus.

Konstitucijos pakeitimui buvo iškeltos Maltos politinių grupių reikalautos didesnės savivaldos siekis. Vienas iš svarbiausių veikėjų buvo Fortunato Mizzi, pasisakęs prieš didesnį kultūrinį ir kalbinį suartėjimą su Didžiąja Britanija. Politinio atstovavimo klausimai tuo metu buvo glaudžiai susiję su ginčais dėl administravimo, apmokestinimo, švietimo ir italų kalbos statuso.

Großmeisterpalast iš pradžių buvo Johanniterorden vadovų oficiali rezidencija. Britų kolonijiniu laikotarpiu jis buvo gubernatoriaus rezidencija ir jame veikė politinės institucijos. Todėl monetos atvaizde jis simbolizuoja ne tik Vallettą, bet ir kolonijinės valdžios bei parlamentinės veiklos vietą.

1887 m. konstitucinė santvarka išliko neilgai; 1903 m. išrinktų narių dauguma vėl buvo panaikinta. Nepaisant to, reforma laikoma vienu iš savivaldos raidos etapų. Laida priklausė Maltos monetų serijai apie šalies konstitucijos istoriją, kurioje buvo vaizduojami ir kiti etapai – nuo pirmųjų išrinktų atstovų iki respublikos.