Deutsch
English
Français
Español
Italiano
Nederlands
Português
Slovenčina
Hrvatski
Slovenščina
Lietuvių
Eesti
Български
CC 117 2012
Lizdinė pakuotė
PP
Lizdinė kortelė PP
Portugal · 10 metų grynieji eurai
Tiražas9 225
Išleidimo kaina17,47 €
Išleidimo data2012-02-24
PakuotėLizdinė pakuotė
Briaunos užrašas5 Wappenschilde + 7 pilys, tolygiai išdėstyti
Rinkos kaina25,00 €
Išleidimo proga
Bendra proginė moneta skirta euro įvedimo dešimtosioms metinėms. Centre pavaizduotas euro ženklas kaip tarptautinės valiutos reikšmės simbolis; žmonės, Europos centrinio banko bokštas, laivai, gamyklos ir vėjo jėgainės reiškia finansų pasaulį, prekybą, pramonę, energetiką, taip pat mokslinius tyrimus ir plėtrą. Helmut Andexlinger sukurtas motyvas buvo išrinktas viešame internetiniame balsavime.
Motyvas
Euro ženklas monetos vidinėje dalyje pabrėžia, kad euras tapo itin svarbiu veiksniu Europoje ir visame pasaulyje, o per pastaruosius dešimt metų išsivystė į pasaulinį tarptautinės valiutų sistemos veikėją. Aplink euro ženklą išdėstyti dizaino elementai simbolizuoja euro reikšmę žmonėms, finansų pasauliui (ECB bokštas), prekybai (laivai), pramonei (gamyklos), energetikos sektoriui ir moksliniams tyrimams bei plėtrai (vėjo jėgainės). Menininko inicialai „AH“ iškalti po ECB bokšto atvaizdu. Monetą išleidžiančių valstybių pavadinimai valstybine kalba įspausti virš motyvo centre, o metų skaičiai 2002–2012 – po juo.
Išoriniame monetos žiede pavaizduota dvylika Europos vėliavos žvaigždžių.
Išoriniame monetos žiede pavaizduota dvylika Europos vėliavos žvaigždžių.
Pagrindinė informacija tema
Sukakties atskaitos taškas – euro banknotų ir monetų įvedimas 2002 m. sausio 1 d. Kaip negrynųjų pinigų euras egzistavo jau nuo 1999 m. sausio 1 d. Nuo tada valiutų kursai buvo neatšaukiamai nustatyti, finansiniai sandoriai galėjo būti vykdomi eurais, o Europos Centrinis Bankas perėmė bendros pinigų politikos vykdymą. Grynieji pinigai iš pradžių ir toliau cirkuliavo atitinkamomis nacionalinėmis valiutomis.
Bendroji valiuta atsirado iš Europos ekonominės ir pinigų sąjungos, kurios teisiniai pagrindai buvo sukurti Mastrichto sutartimi. Dalyvaujančios valstybės turėjo įvykdyti, be kita ko, kainų stabilumo, valstybės skolos, viešojo sektoriaus deficitų ir palūkanų normų reikalavimus. Pinigų sąjunga turėjo panaikinti valiutų kursų riziką ir keitimo išlaidas bendrojoje rinkoje. Kartu dalyvaujančios valstybės atsisakė savarankiško pinigų politikos nustatymo.
2002 m. grynųjų pinigų įvedime dalyvavo dvylika šalių: Belgija, Vokietija, Suomija, Prancūzija, Graikija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Ispanija. Ankstesnės jų valiutos, tokios kaip Vokietijos markė, frankas, lira ar šilingas, po dažniausiai trumpo lygiagretaus cirkuliavimo laikotarpio buvo išimtos iš kasdienės mokėjimų apyvartos. Iki 2012 m. euro zoną sudarė jau 17 valstybių. Vėliau prie jos prisijungė Slovėnija, Kipras, Malta, Slovakija ir Estija.
Sukakties pasirinkimą bendru monetų leidimo proga paaiškina ypatingas grynųjų pinigų vaidmuo Europos integracijos procese: kitaip nei sutartys ar institucinės reformos, pinigų sąjunga piliečius tiesiogiai pasiekia kasdieniame gyvenime. Bendros proginės monetos taip pat leidžia matyti euro monetų konstrukciją. Jos turi bendrą europinę vertės pusę, o kitą pusę iš esmės sukuria atitinkama emisiją išleidžianti valstybė.
Be to, sukaktis sutapo su Europos valstybių skolų ir bankų krize. Todėl klausimai dėl biudžetinės drausmės, finansinio solidarumo ir institucinės pinigų sąjungos sandaros formavo politinę leidimo metų aplinką.
Bendroji valiuta atsirado iš Europos ekonominės ir pinigų sąjungos, kurios teisiniai pagrindai buvo sukurti Mastrichto sutartimi. Dalyvaujančios valstybės turėjo įvykdyti, be kita ko, kainų stabilumo, valstybės skolos, viešojo sektoriaus deficitų ir palūkanų normų reikalavimus. Pinigų sąjunga turėjo panaikinti valiutų kursų riziką ir keitimo išlaidas bendrojoje rinkoje. Kartu dalyvaujančios valstybės atsisakė savarankiško pinigų politikos nustatymo.
2002 m. grynųjų pinigų įvedime dalyvavo dvylika šalių: Belgija, Vokietija, Suomija, Prancūzija, Graikija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Ispanija. Ankstesnės jų valiutos, tokios kaip Vokietijos markė, frankas, lira ar šilingas, po dažniausiai trumpo lygiagretaus cirkuliavimo laikotarpio buvo išimtos iš kasdienės mokėjimų apyvartos. Iki 2012 m. euro zoną sudarė jau 17 valstybių. Vėliau prie jos prisijungė Slovėnija, Kipras, Malta, Slovakija ir Estija.
Sukakties pasirinkimą bendru monetų leidimo proga paaiškina ypatingas grynųjų pinigų vaidmuo Europos integracijos procese: kitaip nei sutartys ar institucinės reformos, pinigų sąjunga piliečius tiesiogiai pasiekia kasdieniame gyvenime. Bendros proginės monetos taip pat leidžia matyti euro monetų konstrukciją. Jos turi bendrą europinę vertės pusę, o kitą pusę iš esmės sukuria atitinkama emisiją išleidžianti valstybė.
Be to, sukaktis sutapo su Europos valstybių skolų ir bankų krize. Todėl klausimai dėl biudžetinės drausmės, finansinio solidarumo ir institucinės pinigų sąjungos sandaros formavo politinę leidimo metų aplinką.