Apyvartinių monetų rinkinys proof

Finnische Nationalbank įkūrimas susijęs su politine Šiaurės Europos pertvarka po 1808–1809 m. vykusio Finnischen Krieg. Švedija perleido Suomiją Russische Reich; šalis kaip Großfürstentum Finnland su savo administracinėmis institucijomis buvo įtraukta į Zarenreich. Caras Aleksandras I nurodė įsteigti suomių banko instituciją. Ji turėjo teikti paskolas, priimti indėlius ir leisti banknotus. Kartu reikėjo sureguliuoti švediškų ir rusiškų mokėjimo priemonių sambūvį.

Pirmoji banko būstinė buvo Turku, tuometiniame šalies administraciniame centre. Helsinki paskelbus Großfürstentum sostine, bankas taip pat persikėlė ten. XIX amžiuje jis buvo vis glaudžiau susiejamas su Suomijos politinėmis institucijomis. Nuo 1868 m. jis buvo pavaldus Suomijos luomams, iš kurių vėliau susiformavo parlamentas. Šis parlamentinis ryšys, nors ir pasikeitęs, išliko iki šių dienų.

Kitas ekonominio savarankiškumo žingsnis buvo Finnische Mark įvedimas 1860 m. Nationalbank perėmė pagrindines valiutos leidimo ir stabilizavimo funkcijas. Ji veikė ir po Suomijos valstybinės nepriklausomybės. Įvedus eurą, ji tapo Europos centrinių bankų sistemos ir Eurosistemos dalimi. Nuo tada ji dalyvauja vykdant bendrąją pinigų politiką ir įgyvendina jos sprendimus Suomijoje.

Giesminė gulbė ne tik nurodo į tikrąją banko veiklą, bet ir į suomių gamtos bei kultūros sampratas. Gulbės minimos, be kita ko, nacionalinio epo „Kalevala“ siužetuose ir su juo susijusiame suomių mene bei muzikoje, pavyzdžiui, Jean Sibelius kūrinyje „Schwan von Tuonela“. Tokio simbolio pasirinkimas susieja institucijos jubiliejų su nacionaline istorija. Taigi išleidimo proga buvo ne tik ilgas institucijos gyvavimas, bet ir savų Suomijos pinigų bei valiutos institucijų tęstinumas per kelias politines santvarkas.