Suomija · 200 metų Suomijos nacionaliniam bankui

Suomijos banko įkūrimas susijęs su politine Šiaurės Europos pertvarka po 1808–1809 m. vykusio Suomijos karo. Švedija perleido Suomiją Rusijos imperijai; šalis kaip Suomijos Didžioji Kunigaikštystė su savo administracinėmis institucijomis buvo įtraukta į carinę imperiją. Caras Aleksandras I nurodė įsteigti Suomijos banko instituciją. Ji turėjo teikti paskolas, priimti indėlius ir leisti banknotus. Kartu reikėjo sureguliuoti švediškų ir rusiškų mokėjimo priemonių sambūvį.

Pirmoji banko būstinė buvo Turku, tuometiniame šalies administraciniame centre. Helsinkį paskelbus Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bankas taip pat persikėlė ten. XIX amžiuje jis buvo vis glaudžiau siejamas su Suomijos politinėmis institucijomis. Nuo 1868 m. jis buvo pavaldus Suomijos luomams, iš kurių vėliau susiformavo parlamentas. Šis parlamentinis ryšys, nors ir pasikeitęs, išliko iki šių dienų.

Kitas ekonominio savarankiškumo žingsnis buvo Suomijos markės įvedimas 1860 m. Suomijos bankas perėmė pagrindines valiutos leidimo ir stabilizavimo funkcijas. Jis veikė ir po Suomijos valstybinės nepriklausomybės. Įvedus eurą, jis tapo Europos centrinių bankų sistemos ir Eurosistemos dalimi. Nuo tada jis dalyvauja vykdant bendrąją pinigų politiką ir įgyvendina jos sprendimus Suomijoje.

Giesminė gulbė ne tik nurodo į tikrąją banko veiklą, bet ir į suomių gamtos bei kultūros sampratas. Gulbės minimos, be kita ko, nacionalinio epo „Kalevala“ siužetuose ir su juo susijusiame suomių mene bei muzikoje, pavyzdžiui, Jeano Sibeliuso kūrinyje „Tuonelos gulbė“. Tokio simbolio pasirinkimas susieja institucijos jubiliejų su nacionaline istorija. Taigi išleidimo proga buvo ne tik ilgas institucijos gyvavimas, bet ir savų Suomijos pinigų bei valiutos institucijų tęstinumas per kelias politines santvarkas.