Ispanija · 400 metų Don Quijote

Miguel de Cervantes Saavedra (1547–1616) buvo ispanų rašytojas ir karys. Jis dalyvavo Lepanto jūrų mūšyje, vėliau buvo korsarų paimtas į nelaisvę ir kelerius metus praleido Alžyre. Grįžęs dirbo, be kita ko, tiekimo pareigūnu ir mokesčių rinkėju. Be pjesių ir trumpesnių pasakojimų, jis parašė romaną apie Don Quijote. Pirmoji jo dalis išleista 1605 m., antroji – 1615 m.

Pagrindinis veikėjas yra nuskurdęs žemvaldys aristokratas, vadinamasis hidalgas. Intensyviai skaitydamas riterių romanus, jis vis labiau praranda ryšį su tikrove ir nusprendžia pats tapti klajojančiu riteriu. Jis pasivadina Don Quijote, valstietę Dulcinea paskelbia idealizuota savo dama ir su kaimynu Sancho Panza, tapusiu jo ginklanešiu, keliauja po Ispaniją. Paprastus žmones, daiktus ir situacijas jis aiškina pagal riterių literatūros pavyzdžius.

Vėjo malūnai siejami su romano pradžioje aprašytu epizodu. Don Quijote palaiko juos priešiškais milžinais ir puola. Sancho Panza nesėkmingai bando paaiškinti jam jo klaidą. Kai vienas vėjo malūno sparnas parbloškia Don Quijote ant žemės, šis rezultatą paaiškina burtininko poveikiu. Šioje scenoje sutirštintas vienas pagrindinių romano motyvų: knygų suformuoto vaizduotės pasaulio ir patiriamos tikrovės priešprieša.

Šiuo kūriniu Cervantes parodijavo tuo metu paplitusius riterių romanus. Kartu jame nagrinėjami tapatybės, socialinės padėties, tiesos ir pasakojimų poveikio klausimai. Kintantys pasakojimo lygmenys ir autorystės bei perdavimo apmąstymas yra neatsiejami nuo ypatingos kūrinio formos. Don Quijote ir Sancho Panza, peržengdami romano ribas, tapo nuolatiniais Europos literatūros, teatro ir vaizduojamojo meno veikėjais.

Taigi šio jubiliejaus pasirinkimas Ispanijos apyvartinei monetai susiejo ją su ispanakalbės literatūros kūriniu, kurio veikėjus lengva atpažinti net nežinant viso romano. Vėjo malūnų motyvas taip pat leidžia vienoje aiškiai suprantamoje scenoje apibendrinti knygos turinį.