Deutsch
English
Français
Español
Italiano
Nederlands
Português
Slovenčina
Hrvatski
Slovenščina
Lietuvių
Eesti
Български
CC 95 2011
Cirkuliacinių monetų rinkinys
UNC/BU
Apyvartinių monetų rinkinys, bankinis kaldinimas, su 5 €
Italija · 150 Italijos suvienijimo metų
Tiražas18 000
Išleidimo kaina55,00 €
Išleidimo data2011-04-22
PakuotėCirkuliacinių monetų rinkinys
Briaunos užrašas2 ★ × 6, pakaitomis tiesiai ir apverstai
Rinkos kaina37,00 €
Išleidimo proga
Moneta skirta Italijos susivienijimo 150-osioms metinėms. Motyve pavaizduotos trys plazdančios Italijos vėliavos, simbolizuojančios jubiliejinius 1911, 1961 ir 2011 metus, taigi ir ryšį tarp kartų. Jį papildo įrašas „150o DELL’UNITA’ D’ITALIA“ bei metų skaičiai „1861 › 2011 › ›“.
Motyvas
Monetos vidinėje dalyje centre pavaizduotos trys plevėsuojančios Italijos vėliavos, simbolizuojančios tris paskutines 50 metų sukaktis – 1911, 1961 ir 2011 m. – ir taip puikiai susiejančios kartas: tai Italijos suvienijimo 150-ųjų metinių logotipas. Virš vėliavų yra užrašas „150o DELL’UNITA’ D’ITALIA“ (Italijos suvienijimo 150-osios metinės), o jų dešinėje – monetą išleidusios valstybės žymuo „RI“ (Italijos Respublika). Po vėliavomis įspausti metai „1861 › 2011 › ›“, o žemiau centre – monetų kalyklos ženklas „R“. Dešinėje nurodyti dailininko inicialai „Ettore Lorenzo Frapiccini“, po jų – sutrumpintas žodis „ELF INC.“.
Ant išorinio monetos žiedo pavaizduota dvylika Europos vėliavos žvaigždžių.
Ant išorinio monetos žiedo pavaizduota dvylika Europos vėliavos žvaigždžių.
Pagrindinė informacija tema
Italijos suvienijimas nebuvo vienas aktas, o ilgesnis politinis ir karinis procesas, vadinamas Risorgimento. Po 1815 m. Vienos kongreso Apeninų pusiasalį sudarė kelios valstybės. Austrija valdė Lombardiją ir Veneciją, taip pat darė įtaką kitoms teritorijoms. Be jų, be kita ko, egzistavo Sardinijos-Pjemonto karalystė, Popiežiaus valstybė ir Dviejų Sicilijų karalystė. Liberalūs ir nacionaliniai judėjimai reikalavo konstitucijų, politinio dalyvavimo ir Italijos nacionalinės valstybės.
Suvienijimo varomąja jėga tapo Sardinijos-Pjemonto karalystė. Ministras pirmininkas Camillo Benso di Cavour rėmėsi diplomatija ir karu, siekdamas susilpninti Austrijos valdžią Šiaurės Italijoje. Tuo pat metu Giuseppe Garibaldi 1860 m. su savanorių kariuomene užkariavo Dviejų Sicilijų karalystę. Užkariautos teritorijos buvo prijungtos prie Sardinijos-Pjemonto karalystės. 1861 m. kovo 17 d. Turino parlamentas paskelbė Italijos karalystę; jos karaliumi tapo Viktor Emanuel II.
Teritorinis suvienijimas tuo dar nebuvo baigtas. 1866 m. Venecija atiteko Italijai. Roma buvo užimta 1870 m., kai prancūzų kariuomenė nebegalėjo jos saugoti popiežiaus vardu. 1871 m. Roma tapo sostine. Italijos valstybės ir popiežystės santykiai po to dešimtmečius liko neaiškūs.
Visuomenės integracija taip pat vyko lėtai. Naująją valstybę formavo regioninės kalbos ir tapatybės, dideli ekonominiai skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų bei iš pradžių nedidelis politinis dalyvavimas. Valstybinės mokyklos, karo prievolė, administracija ir viešos atminimo ceremonijos turėjo skatinti bendrą nacionalinę savimonę.
Jubiliejaus iškilmės kiekvieną kartą atspindėjo savo laikotarpį. 1911 m. liberali karalystė pristatė save parodomis Turine, Romoje ir Florencijoje. 1961 m. iškilmės vyko sparčios industrializacijos ir ekonominio augimo laikotarpiu; svarbi vieta vėl teko Turinui, pirmajai Italijos sostinei. 2011 m. valstybės iškilmėmis, parodomis ir viešais renginiais buvo paminėtas įkūrimo jubiliejus. Monetos išleidimas buvo šių oficialių atminimo metų dalis ir buvo susijęs su dabartinės Italijos nacionalinės valstybės susikūrimu.
Suvienijimo varomąja jėga tapo Sardinijos-Pjemonto karalystė. Ministras pirmininkas Camillo Benso di Cavour rėmėsi diplomatija ir karu, siekdamas susilpninti Austrijos valdžią Šiaurės Italijoje. Tuo pat metu Giuseppe Garibaldi 1860 m. su savanorių kariuomene užkariavo Dviejų Sicilijų karalystę. Užkariautos teritorijos buvo prijungtos prie Sardinijos-Pjemonto karalystės. 1861 m. kovo 17 d. Turino parlamentas paskelbė Italijos karalystę; jos karaliumi tapo Viktor Emanuel II.
Teritorinis suvienijimas tuo dar nebuvo baigtas. 1866 m. Venecija atiteko Italijai. Roma buvo užimta 1870 m., kai prancūzų kariuomenė nebegalėjo jos saugoti popiežiaus vardu. 1871 m. Roma tapo sostine. Italijos valstybės ir popiežystės santykiai po to dešimtmečius liko neaiškūs.
Visuomenės integracija taip pat vyko lėtai. Naująją valstybę formavo regioninės kalbos ir tapatybės, dideli ekonominiai skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų bei iš pradžių nedidelis politinis dalyvavimas. Valstybinės mokyklos, karo prievolė, administracija ir viešos atminimo ceremonijos turėjo skatinti bendrą nacionalinę savimonę.
Jubiliejaus iškilmės kiekvieną kartą atspindėjo savo laikotarpį. 1911 m. liberali karalystė pristatė save parodomis Turine, Romoje ir Florencijoje. 1961 m. iškilmės vyko sparčios industrializacijos ir ekonominio augimo laikotarpiu; svarbi vieta vėl teko Turinui, pirmajai Italijos sostinei. 2011 m. valstybės iškilmėmis, parodomis ir viešais renginiais buvo paminėtas įkūrimo jubiliejus. Monetos išleidimas buvo šių oficialių atminimo metų dalis ir buvo susijęs su dabartinės Italijos nacionalinės valstybės susikūrimu.
Verta žinoti
Šiame rinkinyje yra visos aštuonios apyvartinės monetos nuo 1 cento iki 2 eurų, taip pat ši 2 eurų proginė moneta ir 5 eurų moneta „100 metų L'Istituto Poligrafico e Zecca dello Stato (IPZS)“ (nominalioji vertė: 10,88 €).