Suomija · 150 metų Suomijos monetų kalyklai

Nuo 1809 m. Suomija buvo autonominė didžioji kunigaikštystė Rusijos imperijoje. Anksčiau ji priklausė Švedijos karalystei. Todėl pinigų apyvartoje dar buvo švediškų pinigų, o kartu buvo naudojamas Rusijos rublis. Tokia valiutos padėtis apsunkino prekybą, apskaitą ir valstybės finansų administravimą. Be to, svyravo Rusijos popierinių pinigų vertė, ypač po Krymo karo.

1860 m. įsaku Suomijos markė buvo įvesta kaip savarankiškas apskaitos vienetas. Viena markė buvo padalyta į 100 pennių ir iš pradžių prilyginta ketvirtadaliui Rusijos rublio. Šis sprendimas nebuvo žingsnis į valstybinę nepriklausomybę: jam reikėjo Rusijos imperatoriaus Alexander II pritarimo. Tačiau jis išplėtė ekonominę didžiosios kunigaikštystės savivaldą. Bank von Finnland jau veikė nuo 1811 m. ir dabar galėjo sukurti vieningą, suomiškais pavadinimais pagrįstą pinigų sistemą.

Praktinis perėjimas vyko palaipsniui. Markių banknotai pirmiausia pateko į apyvartą, o savos monetos nuo 1860-ųjų buvo kaldinamos Helsinkyje. 1865 m., vadovaujant už Suomijos finansų politiką atsakingam Johan Vilhelm Snellman, markė buvo susieta su sidabro standartu. Taip jos vertė faktiškai atsiskyrė nuo svyruojančio Rusijos popierinio rublio. Vėliau Suomija perėjo prie aukso standarto.

Markė liko Suomijos nacionaline valiuta ir po Suomijos nepriklausomybės 1917 m. Po kelių reformų ir 1963 m. įvykdyto pinigų pakeitimo ją galiausiai pakeitė euras: kaip negrynieji pinigai 1999 m., o kaip grynieji pinigai 2002 m. Todėl 1860 m. įsakas žymi daugiau kaip 140 metų trukusios Suomijos pinigų istorijos pradžią.

2010 m. leidiniui įsako 150-osios metinės buvo tinkama proga. Jos susiejo atminimą apie XIX amžiaus Suomijos autonomines institucijas su vėlesne raida nuo savos nacionalinės pinigų sistemos iki bendros Europos valiutos. Herbo liūtas čia apskritai nurodo Suomijos valstybę; herbo motyvas žinomas jau nuo XVI amžiaus.