Apyvartinių monetų rinkinys, veidrodinis paviršius

Ekonominė ir pinigų sąjunga kūrėsi keliais etapais. Jos teisinis pagrindas visų pirma buvo sukurtas Maastrichto sutartimi, kuri įsigaliojo 1993 m. Joje buvo nustatyti vadinamieji konvergencijos kriterijai, kuriuos valstybės turėjo įvykdyti prieš dalyvaudamos sąjungoje. Jie apėmė kainų stabilumo, biudžeto deficito, valstybės skolos, valiutų kursų stabilumo ir ilgalaikių palūkanų normų reikalavimus.

Prasidėjus trečiajam pinigų sąjungos etapui, dalyvaujančių nacionalinių valiutų kursai buvo galutinai ir neatšaukiamai nustatyti. Tuo pat metu atsakomybė už bendrą pinigų politiką buvo perduota Europos centrinių bankų sistemai. Europos Centrinis Bankas, įsteigtas 1998 m., nuo tada kartu su Eurosistemos nacionaliniais centriniais bankais nustato euro zonos pinigų politiką.

Iš pradžių euras egzistavo tik kaip apskaitos, bankų ir finansų rinkų valiuta. Banknotai ir monetos buvo įvesti tik 2002 m. pradžioje. Iki tol, pavyzdžiui, D-Mark, frankas, lira ar peseta buvo naudojami kaip nacionaliniai pinigų vienetai grynųjų pinigų apyvartoje, tačiau jų vertė euro atžvilgiu jau buvo nustatyta. Graikija prie pinigų zonos prisijungė 2001 m. Kitos valstybės prisijungė įvykdžiusios nustatytas sąlygas; Slovakijai įstojus, 2009 m. pradžioje euro zoną iš viso sudarė 16 valstybių.

Bendra valiuta turėjo panaikinti valiutų kursų riziką ir keitimo išlaidas pinigų sąjungos viduje, palengvinti kainų palyginimą ir papildyti Europos vidaus rinką. Kartu tai reiškė, kad dalyvaujančios valstybės nebegalėjo vykdyti savarankiškos nacionalinės pinigų politikos ir nuvertinti savo valiutos.

Monetų leidyba atspindėjo šią bendrą institucinę raidą. Skirtingai nei įprastos proginės monetos nacionalinėmis temomis, visos dalyvaujančios šalys naudojo tą patį pagrindinį motyvą. Jo labai supaprastinta vaizdinė kalba pinigų sąjungą vaizdavo kaip ilgesnės prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo raidos rezultatą. Išleidus monetą į apyvartą, politinės ir ekonominės integracijos procesas buvo tiesiogiai susietas su kasdieniu bendrų grynųjų pinigų naudojimu.