Malta · Faraonų šuo, serija: vietinės rūšys

Faraonų šuo laikomas Maltos nacionaliniu šunimi. Jo išvaizda – didelės stačios ausys, siaura galva, trumpas rausvai rudas kailis ir gintaro spalvos akys – atitinka pirmykščių Viduržemio jūros regiono medžioklinių šunų tipą. Išskirtinė fiziologinė reakcija – susijaudinus matomas nosies ir ausų paraudimas, nes šios sritys yra silpnai pigmentuotos.

Angliškas veislės pavadinimas atsirado dėl panašumo į senovės Egipto atvaizduose vaizduojamus lieknus šunis stačiomis ausimis. Dėl to kurį laiką buvo daroma prielaida apie tiesioginę kilmę iš Egipto šunų. Tačiau nenutrūkstamas istorinis ryšys per kelis tūkstantmečius nėra įrodytas. Patikimai nustatoma visų pirma savarankiškos šunų populiacijos raida Maltos salose. XX amžiuje veislė pradėta veisti ir už Maltos ribų bei pripažinta tarptautinių kinologijos organizacijų; Malta laikoma jos kilmės šalimi.

Šių šunų darbo būdas yra prisitaikęs prie sauso, uolėto salyno kraštovaizdžio. Jie naudojasi rega, uosle ir klausa, kad aptiktų grobį ir persekiotų jį atviroje arba akmeninėmis sienomis suskaidytoje vietovėje. Funkciniu požiūriu jie priklauso Viduržemio jūros regiono medžiokliniams šunims, kurie dirba ne vien pagal regą. Ilgą laiką juos veisiant daugiau dėmesio buvo skiriama ne vienodai išvaizdai, o ištvermei, vikrumui, budrumui ir tinkamumui medžioklei.

Todėl Malta ši veislė simbolizuoja ne tik gyvūnų veisimą, bet ir senesnes kaimo gyvenimo formas. Įtraukimas į vietinėms rūšims skirtą monetų seriją šiame kontekste gali būti suprantamas kaip nuoroda į specifinį Maltos kultūros paveldą. Nors šunų veislė biologiniu požiūriu nėra atskira rūšis, ji atstovauja vietoje susiformavusiai naminių gyvūnų populiacijai. Taigi monetos motyvas sieja gamtinę aplinką, tradicinį naudojimą ir nacionalinę simboliką, nesusiedamas jos nei su statiniu, nei su politiniu jubiliejumi.