Italija · Šv. Pranciškaus Asyžiečio 800-osios mirties metinės

Franziskus gimė apie 1181 arba 1182 metus Asyžiuje kaip Giovanni di Pietro di Bernardone. Jo tėvas buvo pasiturintis audinių pirklys. Iš pradžių jo jaunystę veikė miesto miestiečių aplinka ir riterystės idealas, tačiau vėliau Franziskus pasirinko religinį gyvenimą. Jis viešai atsisakė savo šeimos turto, slaugė raupsuotuosius ir kaip keliaujantis pamokslininkas keliavo po Vidurio Italiją. Jo gyvenimo būdas jungė turto neturėjimą, fizinį darbą, pamokslavimą ir rūpinimąsi visuomenės paribyje esančiais žmonėmis.

Ši gyvenimo forma atsirado tuo metu, kai augantys miestai, prekyba ir pinigų ūkis keitė Europos socialinius santykius. Greta Bažnyčios pripažintų bendruomenių kūrėsi įvairūs religiniai pasauliečių judėjimai. Franziskus siekė popiežiaus pritarimo savo bendruomenei ir taip liko Romos Bažnyčios sudėtyje. Privalomą vienuolijos regulą 1223 metais patvirtino popiežius Honorius III. Klara von Assisi taip pat prisijungė prie jo gyvenimo būdo; iš jos bendruomenės kilo klarisės. Pasauliečiams taip pat susiformavo pranciškoniško gyvenimo formos.

Per Penktąjį kryžiaus žygį Franziskus keliavo į Egiptą ir ten susitiko su sultonu al-Kamil. Šis susitikimas šiandien dažnai minimas taikaus religijų dialogo kontekste, nors viduramžių šaltiniuose jam suteikiami skirtingi akcentai. Franziskus taip pat paliko umbrų liaudies kalba parašytą „Sonnengesang“. Jame saulė, mėnulis, vanduo, ugnis ir žemė vaizduojami kaip bendros kūrinijos dalys.

Popiežius Gregor IX 1228 metais paskelbė Franziskus šventuoju. Virš jo kapo Asyžiuje iškilo bazilika San Francesco, kurios sienų tapyba kartu yra vienas svarbiausių viduramžių meno liudijimų. Atminimo diena spalio 4-ąją minima Katalikų Bažnyčioje; be to, Franziskus laikomas aplinkosaugos globėju. Todėl apvalus jubiliejus suteikia progą prisiminti asmenį, kurio poveikis peržengia vienuolijų istorijos ir teologijos ribas ir apima literatūrą, meną, socialinę veiklą bei šiuolaikines žmogaus ir gamtos santykio sampratas.