Lietuva · Lietuvos energetikos tiekimo nepriklausomybė

Atkūrus valstybės nepriklausomybę 1990 m., Lietuva techniškai išliko glaudžiai susieta su buvusios Sovietų Sąjungos energetikos sistema. Kartu su Estija ir Latvija šalis priklausė vadinamajai BRELL sistemai, kuri sujungė Baltarusijos, Rusijos ir trijų Baltijos valstybių elektros tinklus. Todėl tinklo dažnis ir toliau buvo reguliuojamas Rusijos dominuojamoje sistemoje. Ši techninė priklausomybė vis dažniau buvo laikoma ir saugumo politikos rizika.

Papildomų iššūkių kilo uždarius Ignalina branduolinę elektrinę. Du jos sovietinės konstrukcijos reaktoriai buvo išjungti 2004 ir 2009 m.; Lietuva buvo įsipareigojusi tai padaryti stodama į Europos Sąjungą. Po to šalis tapo labiau priklausoma nuo energijos importo. Siekiant įvairinti tiekimą, 2014 m. Klaipėdos uoste pradėjo veikti plaukiojantis suskystintųjų gamtinių dujų terminalas. Jis pavadintas „Independence“ ir sudarė galimybę dujas tiekti pasaulinėje rinkoje, o ne vien Rusijos vamzdynais.

Kartu buvo tiesiamos naujos elektros jungtys. NordBalt linija į Švediją ir LitPol Link į Lenkiją glaudžiau susiejo Lietuvą su Šiaurės šalių ir žemyninės Europos elektros rinkomis. Po Rusijos 2022 m. įvykdytos invazijos į Ukrainą Baltijos valstybės paspartino atsisakymą rusiškų energijos išteklių.

Pagrindinis techninis etapas įvyko 2025 m. vasarį: Estija, Latvija ir Lietuva atsijungė nuo Rusijos ir Baltarusijos sistemos bei sinchronizavosi su žemyninės Europos elektros tinklu. Nuo tada tinklo dažnis reguliuojamas kartu su Europos partneriais. Tam daugelį metų reikėjo plėsti linijas, pastotes, reguliavimo įrangą ir rezervinius pajėgumus, taip pat glaudžiai koordinuoti trijų Baltijos valstybių, Lenkijos ir Europos Sąjungos veiksmus.

Monetos išleidimas susijęs su ilgalaikio infrastruktūros ir integracijos projekto užbaigimu. Šis įvykis sieja tiekimo saugumą su politine Lietuvos orientacija į Vakarus ir glaudesniu šalies įsitraukimu į Europos tinklus.