Monaco · 500 metų nuo Burgoso sutarties su Karoliu V.

Karl V. iš Habsburg giminės nuo 1516 m. buvo Ispanijos karalysčių karalius, o 1519 m. buvo išrinktas Romos ir Vokietijos karaliumi. Būdamas imperatoriumi, jis valdė plačiai išsidėsčiusią valdų sistemą, kuriai, be Ispanijos ir Habsburg paveldimų žemių, taip pat priklausė Nyderlandai, teritorijos Italijoje ir valdos Amerikoje. Jo valdymo laikotarpiui didelę įtaką darė konfliktas su Prancūzijos karaliumi Franz I. Viena svarbiausių šios varžybos scenų buvo Italijos karai.

Monakas buvo Prancūzijos, Genujos ir Habsburg-Ispanijos įtakos sričių Italijoje paribyje. Uostas ir tvirtovė ant uolos turėjo strateginę reikšmę kontroliuojant Ligūrijos pakrantę ir jūrų kelius vakarinėje Viduržemio jūros dalyje. 1523 m. nužudžius Monako valdovą Lucien Grimaldi, regentystę už dar nepilnametį Honoré I. perėmė jo brolis Augustin Grimaldi, Grasse vyskupas. Šioje politiškai neapibrėžtoje padėtyje jis ieškojo Karl V paramos.

1524 m. sudaryti susitarimai perdavė Monaką imperatoriaus, kitaip tariant, Ispanijos, globai. Grimaldi valdžia išliko, o Monakas buvo įtrauktas į Habsburg-Ispanijos sąjungų sistemą. Vėliau kunigaikštystėje buvo dislokuotas Ispanijos garnizonas. Su tuo susiję politiniai ir finansiniai suvaržymai ne kartą kėlė įtampą.

Ispanijos protektoratas gyvavo iki 1641 m. Valdant Honoré II., Monakas perėjo į Prancūzijos pusę; Péronne sutartis nustatė Prancūzijos globą, o Ispanijos garnizonas buvo iškeldintas. Sutartis su Karl V žymi ankstyvą Monako užsienio politikos etapą, kai Grimaldi savo valdžią stiprino sąjungomis su Europos didžiosiomis valstybėmis. Sukaktis suteikė Monakui progą prisiminti šį diplomatinį sprendimą ir ilgalaikį Grimaldi valdžios tęstinumą.