Blisteris BU

Ekonominė ir pinigų sąjunga palaipsniui susiformavo iš Europos ekonominės ir pinigų politikos. Vienas jos pagrindų buvo Mastrichto sutartis, nustačiusi perėjimo prie bendros valiutos taisykles. Tarp jų buvo kainų stabilumo, viešųjų finansų, valiutų kursų ir ilgalaikių palūkanų normų reikalavimai. Kartu buvo sukurtos institucinės prielaidos, visų pirma Europos centrinių bankų sistema ir Europos Centrinis Bankas (ECB).

Prasidėjus trečiajam pinigų sąjungos etapui, dalyvaujančių nacionalinių valiutų kursai buvo galutinai ir neatšaukiamai nustatyti. Iš pradžių euras buvo naudojamas kaip apskaitos, bankų ir atsiskaitymų valiuta; banknotai ir monetos į apyvartą pateko tik 2002 m. Iki tol kasdieniame gyvenime žmonės ir toliau mokėjo, pavyzdžiui, Vokietijos markėmis, frankais ar liromis. Tačiau pinigų politikos vykdymas euro zonoje jau buvo perduotas ECB. Nacionaliniai centriniai bankai išliko ir nuo tada Eurosistemoje dalyvauja įgyvendinant šią politiką.

Iš pradžių bendroje valiutoje dalyvavo vienuolika ES valstybių narių. Graikija prisijungė prieš įvedant grynuosius pinigus. Vėliau prisijungė ir kitos šalys; Slovakijai įstojus, monetos išleidimo metais euro zoną sudarė 16 valstybių. Ne visos Europos Sąjungos narės įsivedė eurą. Todėl pinigų sąjungą reikia skirti nuo platesnės politinės ir ekonominės Europos Sąjungos struktūros.

Bendra laida bendrą dalyvaujančių valstybių atsakomybę padarė matomą ir numizmatiniu požiūriu: nepaisant skirtingų nacionalinių įrašų, visos valstybės naudojo tą patį pagrindinį motyvą. Jo pasirinkimą Europos Sąjungos piliečiai ir gyventojai galėjo nulemti internetiniame balsavime. Taip buvo pasirinkta procedūra, tiesiogiai įtraukusi visuomenę į monetos dizaino kūrimą.

Sukaktis tiko apyvartinei monetai, nes euras yra ne tik grynieji pinigai, bet ir institucinės kaitos ženklas: nacionalinę pinigų politiką pakeitė bendra pinigų politika, o biudžeto ir ekonominė politika iš esmės liko nacionalinėse rankose. Ši įtampa iki šiol yra ekonominės ir pinigų sąjungos sandaros dalis.