Vokietija · 1275-osios Karolio Didžiojo gimimo metinės

Karl buvo kilęs iš Karolingų valdovų dinastijos. Po savo tėvo Pippin des Jüngeren mirties jis iš pradžių valdė kartu su broliu Karlmann. Vėliau jis suvienijo imperiją ir išplėtė ją per daugybę karo žygių. Galiausiai ji apėmė didelę dalį dabartinės Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Beniliukso valstybių. Dešimtmečius trukę karai su saksais buvo lydimi priverstinių krikštų, perkėlimų ir griežto pasipriešinimo baudimo.

Popiežiaus Leo III. karūnavimas imperatoriumi Romoje 800 metų Kalėdų dieną Vakaruose susiejo valdžią su antikinės Romos imperatorių tradicija. Kartu jis suformavo pasaulietinės valdžios ir popiežystės santykį. Tačiau Karl imperija nebuvo moderniąja prasme centralizuotai administruojama valstybė. Dvaras keliaudavo tarp įvairių palatinatų; grafai vykdė regioninę valdžią, o karaliaus pasiuntiniai turėjo kontroliuoti jų pareigų vykdymą.

Dvare buvo skatinamas švietimas, rašto vartojimas ir bažnytinių tekstų suvienodinimas. Prie šių reformų prisidėjo tokie mokslininkai kaip Alkuin von York. Šioje aplinkoje paplito karolingų minuskulas – lengvai skaitomas raštas, vėliau paveikęs lotyniško knyginio rašto raidą. Šis kultūrinis atsinaujinimas vadinamas karolingų renesansu.

Aachen buvo mėgstama Karl rezidencija. Ten pastatyta rūmų koplyčia sudaro dabartinės katedros branduolį. Jos centrinė aštuonkampė erdvė buvo orientuota į vėlyvosios antikos ir Bizantijos centrinius statinius, ypač į San Vitale Ravenna. Karl buvo palaidotas Aachen. Vėliau ši bažnyčia šimtmečius buvo Romos ir Vokietijos karalių karūnavimo vieta.

Valdovo monograma buvo autentiškumo ženklas dokumentuose ir žymėjo lotynišką vardą Karolus. Taigi jos ryšys su Aachen statiniu kartu nurodo į karališkąją valdžią, dvaro kultūrą ir Karl palikimą. Sukaktis suteikė Vokietijai progą prisiminti asmenį, kurio valdžia susijusi tiek su Aachen, tiek su kelių dabartinių Europos valstybių politine istorija.