2 eurai neapyv./BU

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo parengta reaguojant į Antrojo pasaulinio karo patirtis, nacionalsocialistinę persekiojimo ir naikinimo politiką bei masinį žmonių teisių atėmimą. Ja siekta suformuluoti principus, taikomus visiems žmonėms nepriklausomai nuo pilietybės, kilmės, lyties, religijos ar politinių įsitikinimų. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja ją priėmė 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje.

Rengiant deklaraciją dalyvavo įvairių valstybių ir teisės tradicijų atstovai. Atitinkamai JT žmogaus teisių komisijai pirmininkavo Eleanor Roosevelt, JAV prezidento Franklin D. Roosevelt našlė. Tarp kitų svarbių dalyvių buvo prancūzų teisininkas René Cassin, kanadiečių teisininkas John Peters Humphrey, kinų diplomatas Peng-chun Chang ir libaniečių filosofas bei diplomatas Charles Malik. Taigi tekstas nebuvo vieno asmens darbas.

Deklaraciją sudaro 30 straipsnių. Be teisės į gyvybę, laisvę ir saugumą, joje, be kita ko, įtvirtintas vergovės ir kankinimo draudimas, lygybė prieš įstatymą, religijos ir nuomonės laisvė bei politinės, socialinės ir ekonominės teisės. Tarp jų – teisė į darbą, išsilavinimą ir socialinę apsaugą. Pati deklaracija nėra tarptautinės teisės sutartis. Tačiau ji tapo pagrindu vėlesniems privalomiems žmogaus teisių susitarimams, nacionalinėms konstitucijoms ir tarptautiniams teismams.

Portugalijai ši tema taip pat turi vidaus politikos aspektą. Po 1974 m. autoritarinės diktatūros pabaigos, įvykus Gvazdikų revoliucijai, pagrindinių teisių apsauga tapo pagrindiniu demokratinės santvarkos elementu. 1976 m. Portugalijos konstitucijoje pateiktas išsamus asmeninių, politinių, ekonominių ir socialinių teisių katalogas.

Apvali sukaktis 2008 m. buvo minima visame pasaulyje, ją paminėjo Jungtinės Tautos ir daugybė valstybių. Monetų leidimas įtraukė Portugaliją į šį tarptautinį minėjimą ir susiejo pasaulinės reikšmės žmogaus teisių dokumentą su pačios šalies demokratine raida.