Numizmatinis vokas

Dante Alighieri gimė apie 1265 m. Florenz. Be veiklos kaip poetas, jis dalyvavo miesto respublikos politiniame gyvenime. Tuo metu Florenz buvo paženklintas konkuruojančių partijų nesutarimų. Dante priklausė Weißen Guelfen ir 1300 m. trumpą laiką ėjo prioro, vienų iš aukščiausių miesto valdymo pareigų, pareigas. Į valdžią atėjus priešininkams Schwarzen Guelfen, jis, būdamas išvykęs, buvo nuteistas ir ištremtas iš Florenz. Į savo gimtąjį miestą jis daugiau nebegrįžo nuolat gyventi ir mirė tremtyje Ravenna.

Žinomiausias jo kūrinys yra vėliau „Göttliche Komödie“ pavadintas eiliuotas kūrinys. Jame pasakotojas keliauja po pomirtinį pasaulį: pragarą, skaistyklos kalną ir rojų. Kūrinys jungia krikščioniškąją teologiją ir viduramžių filosofiją su politinėmis pažiūromis bei asmenine patirtimi. Dante jį parašė ne lotynų kalba, o italų šnekamąja kalba, kurios pagrindą sudarė Toskanos tarmė. Todėl jo kalba turėjo įtakos vėlesnei literatūrinės italų kalbos raidai. Kiti jo kūriniai yra „Vita nuova“, jungiantis eilėraščius ir prozą apie Beatrice, taip pat politinis traktatas „De monarchia“.

Palazzo Vecchio nuo XIII a. pabaigos buvo statomas kaip Florenz miesto valdžios būstinė ir iš pradžių vadinosi Palazzo della Signoria. Taigi jis simbolizuoja tą miesto politinę santvarką, kurioje tam tikrą laiką dalyvavo ir pats Dante. Jo ryšys su poetu visų pirma yra simbolinis: pastatas įkūnija Florenz kaip jo kilmės vietą ir politinį gyvenimo atskaitos tašką, nors pagrindinį savo kūrinį jis parašė daugiausia už miesto ribų.

Vatikanui minėti Dante buvo prasminga ir dėl religinio jo kūrybos matmens. Jo poezijoje apie pomirtinį pasaulį, grindžiamoje krikščioniška pasaulėžiūra, nagrinėjama kaltė, laisvė, atsivertimas, teisingumas ir išganymas, tačiau kartu joje griežtai kritikuojamas kai kurių bažnytinių ir pasaulietinių pareigūnų elgesys. Popiežius Franziskus jubiliejiniais metais pagerbė Dante apaštališkuoju laišku „Candor lucis aeternae“.