Lietuva · Žuvintas biosferos rezervatas

Žuvintas yra Lietuvos pietuose ir apima mozaikišką seklių ežerų, plačių nendrynų, pelkių, šlapių pievų ir miškų kraštovaizdį. Centre telkšo sparčiai seklėjantis Žuvinto ežeras. Dėl sąnašų kaupimosi ir vandens bei pelkių augalijos augimo ten nuolat formuojasi nauji nendrynų plotai ir plūduriuojančios augalų salos. Sunkiai pasiekiamas kraštovaizdis suteikia prieglobstį daugeliui migruojančių ir perinčių paukščių. Kartu jo būklė glaudžiai susijusi su vandens režimu ir aplinkinių pievų bei laukų naudojimu.

Teritorija saugoma nuo 1937 metų. Lietuvos zoologo ir gamtininko Tado Ivanausko iniciatyva prie Žuvinto ežero buvo įsteigta saugoma teritorija, visų pirma siekiant išsaugoti paukščius. Ji laikoma valstybės organizuotos gamtos apsaugos Lietuvoje pradžia. Iš šio ankstyvojo rezervato vėliau išsivystė erdviškai platesnė apsaugos koncepcija, apimanti ne tik griežtai saugomas teritorijas, bet ir gretimus kraštovaizdžius bei jų naudojimą.

UNESCO programa „Žmogus ir biosfera“ pradėta 1971 metais. Biosferos rezervatai joje suvokiami ne vien kaip nuo žmogaus poveikio izoliuotos gamtinės teritorijos. Jie turi derinti gamtos apsaugą, mokslinį stebėjimą ir ilgalaikį tvarų naudojimą. Paprastai juos sudaro branduolio, buferinės ir pereinamosios zonos. Branduolio zonose saugomi natūralūs procesai ir jautrios buveinės, o kitose teritorijose nustatytomis sąlygomis galima žemės ir miškų ūkio veikla, gyvenviečių plėtra bei kitoks naudojimas.

Žuvintas 2011 metais buvo įtrauktas į pasaulinį UNESCO biosferos rezervatų tinklą. Todėl monetos išleidimas 2021 metais sutapo su dešimtosiomis šio įtraukimo metinėmis. Šis įvykis susiejo tarptautinį UNESCO jubiliejų su ilgesne Lietuvos teritorijos gamtos apsaugos istorija. Pelkėtos teritorijos pasirinkimas taip pat atkreipė dėmesį į kraštovaizdžio tipą, kurio išsaugojimas priklauso ne tik nuo atskirų gyvūnų rūšių apsaugos, bet ir nuo vandens lygio, tradicinės pievų priežiūros bei suderinto viso baseino naudojimo.